Tuomet vokiečiai dėmesį nukreipė į pik. Bermondtą-Avalovą, kuris 1919 II 8 Zalzwedely paskelbė įsakymą raitųjų kulkosvydininkų partizanų rinktinei. Vokiečių remiama, ji pradėjo plėstis. Vėliau buvo nutarta formuoti tris rinktines — Bermondto, Virgoličo ir Sobolevskio. 1919 VI 12 Bermondt su štabu atvyko į Mintaują.
Tuo metu Pabaltijy veikė gen. Goltzo vadovaujamas VI ats. korpas ir kitos mažesnės vokiečių dalys. Kad ir Santarvė reikalavo vokiečius ligi VIII 20 iš Pabaltijo išsikraustyti, betgi jų likusioji dalis pasidavė Bermondto valdžiai. O dar besilaikiusiai Liepojuje Lieveno rinktinei VII antroje pusėje išvykus į Judeničo armiją, likusios kai-kurios Lieveno technikinės dalys prisidėjo prie Bermondto, kuris atsisakė vykti pas Judeničą. Savo darbams norėdamas didesnio orumo, Bermondt 1919 X 6 sudarė vakarų rusų apygardos centrinę tarybą, kuri kreipėsi į kitas valstybes, pranešdama apie savo įsikūrimą ir tikslus ir apie sudarytą tarp Goltzo ir Bermondto bendro veikimo sutartį, vokiečių kariuomenei kraustantis iš Pabaltijo. Pirmutinis bermontininkų būrys 1919 VII 26 atvyko į Lietuvą, į Kuršėnus ir čia, Kuršėnų vokiečių žandarų padedamas, pradėjo rekvizuoti butus. Kiek vėliau atvyko ir Virgoličo rinktinė. Lietuvos vyriausybei protestavus prieš tokį savarankišką įsibrovimą į Lietuvą, iš Kuršėnų į Kauną buvo siųsta gen. Bogdanovo vadovaujama misija, VIII 7 įteikusi mūsų vyriausybei pareiškimą, kad, esą, Kuršėnai užimti, vokiečių VI korpo vadui Goltzui įsakius. Nors vyriausybė ir reikalavo, kad bermontininkai išsikraustytų, bet jie reikalavimo nepaisė.
X 8 Bermondt įsakė pulti latvius ir juos nustumti už Dauguvos. X 9 užimtas Rygos priemiestis Tornkalns, ir priešų išeita prie Dauguvos. Dėl tų nepasisekimų latviai pakeitė savo buvusį kariuomenės vadą, jo vietoje paskirdami iš bolševikų fronto su Kuršo divizija atvykusį gen. Balodį. Estų šarvuočių ir stovėjusio prie Dauguvos žiočių anglų laivyno paremti, latviai XI pradžioje pradėjo pulti ir nustūmė bermontininkus į Uolainės poziciją, o XI 21—22 užėmė Mintaują. Bermondt atsitraukė į Lietuvą traukimu. Ties Meškuičiais jo traukinys mūsų 4 p. p. dalių buvo apšaudytas, čia įvyko smarkus susirėmimas. Iš Šiaulių Bermondt pasitraukė į Mažeikius, kur turėjo rinktis rusų dalys, o vokiečių dalys traukėsi į Šiaulius. XI 24 latviai paėmė Priekulę ir Saidų, XI 28 perėjo Lietuvos sieną ir sustojo Žagarėje, tuo budu bermontininkus jau išvarę iš Latvijos.
Beveik tuo pačiu metu, kaip ir Bermondt, sujudo veikti ir Kuršėnuose stovėjęs Vir-golič. X 5 jis perėjo į Šiaulius ir X 9 puolė ir nugmkiavo negausingą Šiaulių komendantūrą, užėmė paštą, apiplėšė iždinę ir suėmė kauburiuos musų valdžios žmones. Bet vokiečiai jau daug anksčiau rodė savo agresyvumą, dar Iii 24 Šiaulių prekyvietėje nukovę tris mūsų piliečius, VI 20 puolę komendantūrą, VII 18, su mūsų patruliu susirėmę, nukovę vieną kareivį, VIII 30 užėmę gimnaziją ir sumušę daug mokinių.
Vykdamas iš Kuršėnų į Šiaulius, Virgo-lič buvo pranešęs mūsų vyriausybei, esą, jis vykstąs susijungti su Judeničo armija. Jam ir apskritai vokiečiams vis daugiau akiplėšiškumo rodant, Lietuvos vyriausybei teko atitraukti dalį jėgų iš bolševikų fronto į ką tik atsiradusį bermontininkų frontą krašto viduje. Spalio mėn. bermontininkai keletą kartų ne tik atstūmė mūsų sargybas, bet ir įsivėlė į kautynes.
Nors santarvininkų spiriami vokiečiai jau seniai turėjo apleisti Pabaltijį, bet Goltz nesitraukė ir palaikė bermontininkus. Santarvei pagrasinus represijomis, vokiečiai Goltzo vietoje pastatė gen. Eberhardtą, suprask, evakuacijai pagreitinti. Bet ir šis reikalavo atitraukti Lietuvos kariuomenę iš Šeduvos ir Baisogalos rajonų, o X 19 ir X 22 puolė abipus Linkaičių—Šeduvos ir Linkaičių— Baisogalos glžk. linijų. Sulaikė jis savo žygius, įsimaišius Santarvės karinei misijai. Bet bermontininkus jis ir toliau globojo.
Nepavykus Latvijoje ir norėdamas užtikrinti savo užnugarį, Bermondt XI 10 at-
Šiauiių partizanų laikraštėlis bermontininkų fronte
Lieuviai puola bermontininkus, Įsitvirtinusius Radviliškio kapinėse (Dail. Jenerio paveikslas, buvęs Karo Muzėjuje)