Puslapis:LE02.djvu/425

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

nait esclave 1912. Geriausias jo romanas Le mari pacifique 1901.

Bernarda Marija ( gimusi 1902 XII 9 Batakiuose) Šv. Kazimiero Kongregacijos vienuolė, muzikė kompozitorė. Tėvų Venskų atsivežta 1903 į JAV, 1917 stojo vienuoly-nan. Muzikos pradėjo mokytis Šv. Kazimiero Akademijoje Chicagoje. 1828 baigė American Concer-vatory of Music Chicagoje muzikos mokytojos diplomu. Nuo 1928 Šv. Kazimiero Akademijos muzikos mokytoja. Bemoky-tojaudama studijavo kompoziciją ir 1930 gavo Bachelor of Music. Švento Kazimiero Akademijoje suorganizavo 60 studenčių simfoninį orkestrą, kuris, B. vadovaujant, Chicagos mokyklų simfoninių orkestrų varžybose 7 kartus iš eilės laimėjo pirmąsias premijas. .1941—1943 išėjo De Paul univ. School of Music Master of Music diplomu. Atskirų muzikos dalykų B. dar mokėsi kitose JAV augštosiose mokyklose. B. kūriniai simfoniniam orkestrui: Simfonietta, Lietuvių liaudies šokiai I ir II, Rapsodija liet. melodijų temomis ir kt. Be simfoninės muzikos, B. M. yra sukūrusi variacijas styginiam kvartetui, Mišias Regina Paeis 4 lygiems balsams a Capella ir Kūdikėlio Jėzaus garbei 3 lygiems balsams su vargonų pritarimu. Be to, giesmių, dainų solo ir chorams. Pertvarkė ir moterų balsų chorui pritaikė P. B. Kahn’o Avė Maria. Anglų kal-bon išvertė St. Šimkaus operą Pagirėnai.

Bernardai 1) (m. 818) Pipino sūnus, Karolio D. vaikaitis, Italijos karalius, miręs apakintas.

2) (m. 1153) dalyvavęs karuose Palestinoje ir žuvęs, imant Askaloną. Templininkų didysis magistras.

3) popiežiaus nuncijus, drauge su Elek-tos vyskupu Baltramiejumi 1324 siųstas pas D. L. K. Gediminą lietuvių krikštyti ir su kryžiuočiais taikinti. Misijai nenusisekus, grįžo į Avignoną.

4) (m. 1324) Svidnicos kunigaikštis, vedęs lenkų karaliaus Vladislovo Lokietko dukterį, 1322 su kryžiuočiais dalyvavęs žygyje prieš žemaičius ir Pisteno pilies ėmime.

Bernardai (šventieji ir dvasios vyrai)

1) B. iš A1 v e r n o, domininkonas, gyv. XIII—XIV a., filosofas, scholastikas, šv. Tomo sekėjas, gynęs jo mokslą nuo Jokūbo Viterbiečio ir Henriko Gandiečio. Mirė būdamas Clermont vyskupu. Jo žymiausi raštai: Lecture supra libros Sententiarum, Contra dieti Henrici de Gandovo, quibus impugnat S. Thomam, Contra Iacobum de Viterbio, Sermones.

I. A. Fabricius Bibliotheca latina mediae et infimae aetatis 1734.

2) B. II, Badeno markgrafo Jokūbo V sūnus (1430—1458) palaimintas, vedęs prancūzų karaliaus Karolio VII dukterį, perleidęs broliui savo paveldėtus turtus, imperatoriaus Fridricho III pavedimu, lankėsi Prancūzijos ir Savojos karalių dvaruose, ragindamas dėtis į kryžiaus karą prieš turkus. Jo, kaip palaimintojo, kultą patvirtino pop. Klemensas XIV 1789.

O. Beinholz Der selige Markgraf Bernhard von Baden 1892.

3) B. iš Chartres (m. apie 1130), dažnai maišomas su B. Silvestris ir B. iš Mo-dano, jaunas mokytojavo Chartres ir Paryžiuje. Savo veikalu De expositio,ne Porphy-rii pagarsėjo kaip platonikas. B. pripažino 3 būtybių kategorijas: Dievą — aųgščiausią ir amžiną būtybę, medžiagą, sukurtą iš nieko, kuri susidurdama su idėjomis duoda regimą pasaulį, ir idėjas arba prototipus.

A. Clerval Les ėcoles de Chartres 1895.

4) B. iš C 1 a i r v a u x (1091—1153), šventasis (VIII 20), Bažnyčios Daktaras, cister-sas, įstojęs į benediktinų vienuolyną Citeaux (lot. Cistercium — iš čia cistersų vardas), savo iškalba (Doctor mellifluus) ir gyvenimo šventumu pagarsėjo ir susilaukė daug pasekėjų. Cistersų regulos vienuolynai greitai plėtėsi: pats B. iki 1148 jų įsteigė 60. Mokė vienuolius imtis mokslo, dirbti žemę, saugoti žmonių kūrybos paminklus. Savo iškalba (laikomas didžiausiu viduramžių pamokslininku lot. kalba) ir pavyzdžiu įgijo didžiausios įtakos visoj v. Europoj tikybiniame ir politiniame gyvenime. Abelardo ir įvairių nukrypimų nuo Bažnyčios mokslo priešininkas, tačiau priešinosi fizinei kovai su nukrypėliais: jo tikybinė tolerancija pasirodė ypač žydų persekiojimų metu.

1115 B. įkūrė Champagne provincijoje, prie Aube upės, Clairvaux vienuolyną, nuo kurio ir pats gavo pavardę, per 10 metų atsidėjo savo ordino kūrimui, kurį pop. Kalikstas 1119 patvirtino. Kai Etampes sinode 1130 ėjo kalba , kuris iš 2 Romoj išrinktų popiežių yra teisėtas, B. pasisakė už Inocentą II ir atkeliavęs į Italiją savo iškalba nugalėjo antipopiežių. Turėjo didelės įtakos savo mokiniui pop. Eugenijui III, kuriam skyrė savo veikalą De Consideratione, galimą pavadinti „ tobulo popiežiaus rankve-džiu”. Kai, Edesai kritus, pop. Eugenijus

Sesuo Bernarda Marija

Bernardas iš Clairvaux

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+4863-0=4863 wiki spaudos ženklai).