Puslapis:LE02.djvu/488

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

tu. Su tuo vardu siejamas padavimas: esą, velnias nešęs akmenų krūvą Pažaislio bažnyčiai sudaužyti ir išbarstęs juos į Nemuną, gaidžiui pragydus. Dabar B. yra dideli akmenys, tarp kurių palyginti siauras farvateris persimeta nuo dešiniojo (nuo Aštra-gų) į kairįjį krantą (Dvareliškio dv. linkme). Nors B. vaga pakankamai gili ir iš farvaterio 1874—1875 išimti didesni akmenys, bet plaukti pro B. rėvą labai pavojinga: sunku vairuoti prieš vėją, kuriam atviras platus, nukreiptas į vakarus slėnys. Sieliai dažnai nustumiami prie augštojo deš. kranto, kur eina Kauno—Rumšiškių vieškelis, ir čia laužomi gausingų povandeninių akmenų, „Velnio Tilto” liekanų. Nemuno vandens paviršius B. yra didelio kritimo: tarp Rumšiškių ir Dvareliškio, 4 km atstume kritimas 1,4 m; nuolydis (0,000350) čia daug didesnis, kaip vid. tarp Birštono ir Kauno (0,000227). Vandens greitis paviršiuje siekia 1,3—1,6 m/sek. vasarą, ligi 2,5 m/sek. pavasarį. Ties B. 1812 kėlėsi per Nemuną Napoleono kariuomenės Da-vouto korpas; kair. krante gerai tebesilaiko prancūzų apkasai. Nemuno sielininkai kaikurioms B. rėvos vietoms turi atskirus vardus, kaip „Katilas”, „Stikliukai” (gud. Sklianki).

S. Kolupaila Mūsų vandens keliai 1933.

Bičiai viena pavojingiausių Nemuno rėvų 234,7 km nuo jo žiočių, 1 km žemiau Gas-tilonių k., prie Kauno-Rumšiškių vieškelio, 10 km nuo Petrašiūnų. Kartu su Bičenėtų rėva B. labai trukdė 'Nemuno laivybą ir sielių plukdymą. XIX a. pradžioje iš šešių laivų vienas nukentėdavo B. rėvoje. Reikia manyti, kad tų rėvų vardai yra pakeisti iš „bisy” ir „biseniaty”, t. y. velniai ir velniūkščiai; tą lyg patvirtina lietuviški vardai: Bičenėtai — Velnio Tiltas, Bičiai —-Velnio Pirtis. B. rėva susidarė toje vietoje, kur Nemuno vaga prasiveržė pro Žiežmarių—Rumšiškių—Panemunės moreną Kauno linkui. Nemuno vagoje čia guli daugybė moreninės kilmės akmenų, pro kuriuos dėl didelio kritimo srauniai veržiasi vandens srovė. Vagos valymas, išimant atskirus akmenis, nedaug padeda: vaga įsigilina, iš dugno „ išlenda” nauji akmenys. B. rėva buvo daug kartų valyta. XVI a., Žygmantui Augustui valdant, Peremyšlio karuža Mikalojus Taria savo iniciatyva ir lėšomis išvalė Nemuną. 1775 Stanislovas Augustas pavedė Nemuno rėvų sutvarkymą matematikui jėzuitui Pranciškui Norvaišai. Pakviesti iš Anglijos narūnai išėmė iš Nemuno daug akmenų. Dėl politinių įvykių darbas liko nebaigtas. 1806 buvo projektuota tinkamai tvarkyti Nemuno vaga, bet tai, kaip ir visa eilė vėlyvesnių sumanymų, nebuvo vykdoma. Iš 1874 —1875 iš B. išimtų akmenų prie dešiniojo Nemuno kranto sudėtas išilginis pylimas, ties kuriuo eina tiesi, pakankamai gili ir patogi vaga laivams. Nemaža akmenų išgabenta iš B. apie 1890 Kauno tvirtovei, statyti. Dabar B. nėra pavojingesni už kitas vidurinio Nemuno rėvas. B. turi didelį vandens kritimą: 1,5 km tarpe kritimas yra 0,6 m, nuolydis 0,000380 yra žymiai didesnis, kaip vid. viso ruožo tarp Birštono ir Kauno (0,000227) nuolydis. Vandens greitis paviršiuje 1,5-1,8 m/sek. vasarą ir ligi 2,5 m/sek. pavasarį.

S. Kolupaila Mūsų vandens keliai 1933; (”) Nemuno tyrinėjimo istorijos bruožai 1934; (”) Nemunas II leid. 1950.

Bičiuliai bendru bičių valdymu tarp savęs susibroliavę svetimi žmonės arba ir šeimos. Vietomis B. vadinami bičiais, bitininkais ir kartais neliet. sėbrais. XVI ir XVII a. lenkų kalboje iš lietuvių kalbos atsirado b i t n i k. Gudiškai B. buvo vad. pčelniki (pčela — bitė), bet XVII a. gudiškuose aktuose pasitaiko ir b i t n i k i. šiaip gudiškuose Lietuvos D. K. raštuose B. dažniausiai vadinami sėbrais—siabrais.

Lietuvoje B. žinomi nuo senų laikų. Pradžioje jie saugodavo girių bites, kurios buvo laikomos šventomis. Bičių bendruomenės ir jų savitarpio santykių pavyzdys darė ir B. neskiriamais draugais. Bičiulystės santykiai buvo laikomi tiek pat tvirti ir patvarūs, kaip ir kraujo giminystė. Už jų skriaudžiamas bites B. keršydavo taip pat, kaip ir už savo giminaičius. Tokių- kivirčų daug buvo XIII a. tarp latvių ir vok. kardininkų ordino narių.

Lietuvoje XIV a. pabaigoje ir XV a. pradžioje jau buvo rašytinių žinių apie B. Jie buvo vadinami mellis datores—medaus tiekėjai. Vėliau dokumentuose B. vadinami

Bičenėtų Velnio Tiltas

Bičių Velnio Pirtis

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+4617-0=4617 wiki spaudos ženklai).