Puslapis:LE02.djvu/497

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

1918 grįžo Lietuvon ir ėmė dirbti kooperacijoje ir savivaldybėse. 1919 einant kovoms su bermontininkais, Šiauliuose buvo partizanų štabo narys. 1920—1922 Lietuvos Steigiamojo Seimo narys ir ligi 1926 I, II ir III seimų narys socialdemokratų frakcijoje, dirbdamas ir Socialdemokrato redakcijoje. Tarp kitko seime buvo iškėlęs, deja, tik vėliau tepradėtą vykdyti, sumanymą kodifikuoti visas lietuvių liaudies dainas (spausdintąsias ir nespausdintąsias) ir išleisti vienu didžiuliu daugiatomiu leidiniu.

1922—1923 Lietuvos sd. partijos reikalais važinėjo po JAV lietuvių kolonijas.

Dirbo ir rinktose Šiaulių ir Mažeikių apskričių tarybose, Kauno miesto tarybos finansų komisijoje. Komisijos kovai su Kauno elektros stotimi pirmininkas. Apie 15 metų buvo Paramos, Spaudos Fondo, Kooperacijos Banko, Kooperacinio draudimo valdybų narys. Kuriant Kauno ligonių kasas, buvo tarybos pirmininkas. Žemės ūkio Rūmuose finansų ir atskaitomybės skyr. vedėjas. Ž. ū. Rūmuose organizavo namų pramonės skyrių ir jam vadovavo. Organizavo kooperatyvą Marginiai ir jam pirmininkavo. 1941/1942 'Buvo vienas iš rezistencijos pradininkų, LDSP pasivadinus „Naujosios Lietuvos” vardu ir leidus pirmuosius atsišaukimus prieš okupantus: „Susiorientuokime”, „Naujosios Lietuvos organizacijos tikslai ir siekimai”. Tais ir kt. leidiniais buvo propaguojama Lietuvos išlaisvinimo viltis, dėta Vakarų demokratijoms, bet ne vokiškiems naciams ar rusų bolševikams. Tai buvo išryškinama ir slaptame laikraštyje „Lietuvos Kelias”.

Nuo 1943 VLIKo finansų komisijos, jį lėšomis aprūpinančios, pirmininkas. Kai VLIKas 1944 V buvo Gestapo išsklaidytas, B. buvo pavesta sukurti II-rą VLIKą, kuris veikė Lietuvoje ligi 1944 VII pabaigos, kol karo frontas jį išsklaidė. Nuo 1944 VLIKo delegatūroje Berlyne, 1945—1949 Tautos Fondo Valdytojas. Atvykęs į JAV, dirba L. S. Sąjungoje ir Lietuvos Laisvės Komitete.

Išsp. atsiminimus: Dėl ateities 1927—1928, 1905 metai 1931, be to eilę prisiminimų išspausdino Bostono „Darbe”.

Bielinski Juozas (1848 III 23—1926 IV 15) gydytojas, Vilniaus univ. istorikas. 1880 dirbo gydytoju Vilniuje, 1892 Alytuje, nuo 1901 Varšuvoje. Gyvendamas Vilniuje, kur dar nebuvo išnykusios universiteto tradicijos, susidomėjo Vilniaus univ. medicina, paskiau ir visa univ. istorija, rinko medžiagą ir ją vėliau skelbė. 1883—1885 išleistame Slownik lekarzovv polskich parūpino Lietuvos gydytojų biografijas. Išsp.: Doktorowi medycyny promowani w Vilnie 1885—1886, Stan nauk lekarskich za czasow akademii medyko-ehirurgicznej wileriskiej 1889, Stan nauk matematyczno fizyeznych za czasow Weszchnicy Wilenskiej 1890, Cesarskie Tow, Lekarskie Wilenskie (1805-1864) 1890. Slapyv. Dr. Szeliga — Proces filaretow w Wilnie 1890 ir Reforma uniw. Wilenskiego i szkol jemu podwladnych za rektoratu Twardowskiego 1897. Pagrindinis Uniwer-sytet Wilehski 1899—-1900, Žywot ks. Ada-ma Czartoryskiego 1905, Szubrawcy w Wilnie 1910. Be to, išl. ir Uniwersytet War-szawski 1907—1913.

Bielinskij Vissarion (1811—1848) rusų kritikas. Gimnazijos nebaigęs, stojo 1829 į Maskvos univ. literatūros fak. 1830—1831 parašė tragediją Dmitrij Kalinin, kurią profesorių taryba dėl karšto joje išreikšto protesto prieš baudžiavos tvarką paskelbė nepadorią, o jos autorių, įžeidusį universiteto garbę, 1832 „dėl silpnos sveikatos ir nedidelių gabumų” pašalino iš universiteto. Tada pradėjo bendradarbiauti Maskvos ir Petrapilio žurnaluose: 1834—1836 Molva, 1838—1839 Moskovskij Nabliudatel, 1839—1846 Otečestvennyja Zapiski, 1846-1848 Sov-remennik. Perėjęs ilgą filosofinių pagrindų jieškojimų kelią, nuo Schellingo, per Fichtes ir Hegelio filosofiją ir jos kairįjį sparną, priėjo socializmą ir Feuerbacho materializmą. Tuo rėmėsi, nagrinėdamas savo žurnaliniuose straipsniuose Puškino, Lermontovo, Gogolio, Grybojedevo, Dostojevskio ir kt. rusų rašytojų kūrybą. Išskyrus 1839—1840 metus, kada jis hege-lizmo įtakoje buvo mėginęs „priimti Rusijos tikrovę”, jis vis griežčiau nusistatyda-vo prieš carizmo santvarką, ir dėl to jam tekdavo ir nukentėti. 1847 besigydydamas užsienyje, 1847 VII 3 parašė griežtą laišką Gogoliui, kuris buvo masiškai nurašinėja-mas ir už kurio skaitymą Dostojevskis buvo nuteistas mirti.

Atskirai savo raštų nespausdino, o iš jo straipsnių literatūros klausimais minėtini: Literaturnyje mečtanija 1834, O ruskoj po-vesti i povestiach Gogolia 1835, Gore ot ūma 1840, Geroj nešego vremeni 1840, Sti-chotvorenija Lermontova 1841, Russkaja narodnaja poezija 1842, Sočinenija A. Puškiną 1843—1846, Kolcov 1847, Otvet Mos-kvitianinu 1847, Izbrannyja miestą iz pere-piski Gogolia 1847. Pirmasis pilnas jo raštų leidinys išsp. 1900—1917.

A. Pypin V. Belinskij 1876; J. Ivanov Razumnik Kniga o Bielinskom 1923.

Bieliukas Kazys (g. a. 1906 Vilkaviškio aps/Dugnų k.) geografas. 1929 baigė LU mat. g. fak. Nuo 1940 Vilniaus univ. doc., paskiau prof. Išsp. Pokarinės poliarinės ke-

V. Bielinskij

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+5253-0=5253 wiki spaudos ženklai).