Bieloviežo giria. Žr. Baltvyžio giria.
Bielowski Augustas (1806—1876) lenkų poetas ir istorikas. Pradžioje iš čekų ir serbų kalbų daugiausia vertė istorines poemas, 1855 išleido savo eilėraščių rinkinį. Paskiau atsidėjo istorijai, ypač nuo 1851 būdamas Ossolinskių bibliotekos Lvive dir. 1850 išspausdintame Wstęp krytyczny do dziejow Polski jieškojo lenkų tautos pradžios senovės dakuose. Paskiau pradėjo leisti Monumentą Poloniae historica — lenkų istorinių šaltinių rinkinį, kurių pats te-sųspėjo išleisti du tomus 1864 ir 1872. Šį leidinį vėliau toliau leido Krokuvos lenkų mokslo akademija.
Bielskas aps. mst. prie Bialos (Narvies) upės. B. atsirado XII a. jotvingų-sudūvių žemėje. 1263 priklausė Haličo ir Valuinės kunigaikščiams. Tuo laiku Haličo kunig. nukariavo visą jotvingų gyvenamos teritorijos vad. Poliašės (Polexia) dalį, kurion dar įėjo ir Melniko, Drohičino, Lietuvos Brastos, Kobrinęs ir Kameneco sritys. XIV a. pradžioje D. L. K. Vytenis ir Gediminas B. su visa Poliaše grąžino Lietuvai. Kęstutis, valdydamas Poliašę, dėl jos su lenkais kovojo. 1377 kryžiuočiai sunaikino B. sritį. 1384 B. su visa Poliaše atgavo Vytautas. Jam į vokiečių ordiną pabėgus, Jogaila 1390 B., Drohičino, Melniko ir Suražo sritis atidavė lenkų mozūrų kunig. Jonušui. Po 1392 Vytautas tai atgavo, ir nuo 1408 save jau vadino Poliašės (Sūduvos-Jotvos) valdovu. Jis pradėjo tą sritį kolonizuoti daugiausia lenkais mozūrais. 1443—1444 visa Poliašė buvo grąžinta Lietuvai. D. L. K. Aleksandras XV a. pabaigoje suteikė B. savivaldybę ir XVI a. pradžioje pavedė jį valdyti Mykolui Glinskiui. 1529—1569 prasidėjo B. miesto ir srities klestėjimas. 1564 čia buvo sušauktas didysis Lietuvos seimas unijos su Lenkija reikalą svarstyti. 1569 uniją paskelbus, B. ir jo sritis kartu su visa Poliaše atiteko Lenkijai. Nuo to laiko B. pradėjo smukti, ypač XVII a. karuose su maskoliais ir švedais.
1795 B. atiteko Prūsijai, 1807 Rusijai ir 1808 paverstas Baltstogės apyg., o nuo 1842 Gardino gub. apskrities centru.
Bielski 1) Martynas (apie 1495-1575) lenkų kronikininkas. Vadinosi Wolski, bet apie 1540 įsikūręs Bialos dvare, savo raštus pasirašinėdavo B. vardu. 1551 parašė pirmą lenkiškai rašytą visuotinę ir Lenkijos kroniką — Kronika wszystkiego šwiata, vėliau išverstą vengrų, gudų ir serbų k. Dar parašė Komedya Justyna y Konstan-cyey 1569, Sprawa rycerska 1569. Nors B. būva katalikas, bet savo raštais linko į protestantizmą, ir jo raštai pateko indeksan.
2) Joachimas (apie 1540-1599) Martyno (1) sūnus, lenkų kronikininkas, poetas. 1588 Žygmanto Vazos sekretorius. 1597 išleido savo perdirbtą ir pailgintą Martyno B. kroniką. Rašė ir eilėraščius lotynų ir lenkų kalbomis.
Bielskiai kunigaikščiai, pradžioje priklausę Lietuvai, paskiau Maskvai. Vardą gavo iš vietovės Bielaja.
1) Jonas Vladimiro sūnus, D. L. K. Algirdo sūnaitis. Buvo vienas iš pasirašiusiųjų 1422 sutartį su kryžiuočiais prie Melno ež. Vytautui mirus, pradžioje palaikė Švitrigailą, paskiau su savo broliu Aleksandru dalyvavo jį verčiant. Po 1433, su D. L. K. Žygmantu nesugyvenęs, vėl persimetė Švitrigailos pusėn, bet 1435 IX 1 kautynėse ties Pabaisku pateko Žygmantui nelaisvėn. 1445—1446 D. Naugardo prašomas, jis buvo ten kunigaikščiu. Apie jį vėlesnių žinių neišliko.
2) Simonas, Jono (1) sūnus. Nesugyvendamas su kaimynais ir nuolatos su jais besibylinėdamas, 1500 pasitraukė Maskvon pas Maskvos kunig. Joną III ir savo skundais apie tariamąjį pravoslavų persekiojimą Lietuvoje Jonui III davė progą pradėti antrą karą su Lietuva. Tame kare B. buvo vienas iš Maskvos kariuomenės vadų. Pagal 1503 karo paliaubų sutartį B. tėvonija Bielaja k-ja atiteko Maskvai. Ten gyvendamas, B. pranešinėjo Maskvai apie viską, kas vyko Lietuvoje, dažnai siųsdamas ir klaidingų žinių.
3) Fedoras Jono (1) sūnus. Buvo vienas iš 1481 sąmokslo organizatorių prieš D. L. K. Kazimierą, kurio tikslas buvo nužudyti Kazimierą ir jo sūnus, kada šie išvyks medžioti. Įspėtas Kazimieras įsakė sąmokslininkus suimti. Du sąmokslo dalyviai buvo nužudyti, o B. pabėgo į Maskvą pas Joną III, kuris irgi buvęs to sąmokslo dalyvis, nes sąmokslininkai siekė visą Lietuvą atiduoti Maskvai. 1486 B. kartu su Jonu III dalyvavo žygyje prieš Lietuvos sąjungininką Tverės kunigaikštį. .1499 B. buvo Maskvos kariuomenės vadu prieš Kazanę.
4) Dimitras (m. 1550), Jonas (m. 1542) ir Simonas. Fedoro (3) sūnūs, turėję didelės įtakos Maskvoje. Dimitras ir Jonas nekartą buvo vyriausiais Maskvos kariuomenės vadais karuose su Kazanės ir Krymo totoriais. Kai po Maskvos didžiojo kunigaikščio Vosiliaus mirties kraštą valdė jo našlė Elena Glinskaitė, prasidėjo kova dėl įtakos tarp B. ir Šuiskių.. Pradžioje laimėjo Šuiskiai, ir Jonas B. 1534 buvo uždarytas kalėjime, o Simonas pabėgo Lietuvon. Išsilaikė tik Dimitras. Jonas, 1538 išleistas iš kalėjimo, 1540 vėl kalinamas. Mirus Vosiliui Šuiskiui, Jonas B. buvo iš kalėjimo išleistas ir. paskirtas vyriausybės priekyje. Bet 1542 Šulskiams prieš jį organizavus sąmokslą, buvo nuverstas ir nužudytas. .
Pabėgęs Lietuvon, Simonas gavo iš D. L. K. Žygimanto II Žiežmarius, Karmėlavą ir Stakliškes. Jis drauge su lietuviais dalyva-