Puslapis:LE02.djvu/509

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

B. turėjo nuolatinius ryšius su Albrechtu Brandenburgiečiu. Globojo Kulvietį, šiam grįžus į Karaliaučių; apie jo mirtį Albrechtui pranešęs, iš Karaliaučiaus pasiėmė ir visą Kulviečio biblioteką. Mirus 1545 Rapolioniui ir Kulviečiui, Albrechtas susirūpino trūkumu tinkamų kandidatų į M. Lietuvos lietuviškų parapijų kunigų vietas ir tuo reikalu 1546 kreipėsi į B. Šis jam parinko visą grupę jaunuolių, kurie ir įstojo 1547 į Karaliaučiaus univ.

3) Jonas Albertas, Alberto (Vaitiekaus) sūnus ir Jono (2) vaikaitis, 1583, Jokūbo Morkūno globojamas, studijavo Karaliaučiaus universitete, paskiau buvo Šiau-duvos seniūnu ir evangelikų reformatų veikėju Lietuvoje, padėjęs Morkūnui paruošti ir išleisti 1600 Postillą Lietuwiszką.

4) Grigas (apie 1788—1851) Žemaičių vyskupijos prelatas. 1799—1805 mokėsi Kražių gimn., 1808—1812 Vyriausioje Seminarijoje Vilniuje. 1815—1832 Kelmės klebonas, karo vadovybės įsakymu 1832 nukeltas į Laižuvą. 1839 prelatas, 1848 kapitulos pirmininkas.

5) Pranas (1820—1880 Skoruitiškėje, Šiluvos par.) Lietuvos dvarininkų veikėjas. Gimnazijos mokslus išėjęs Kražiuose ir Mintaujoje, paskiau ūkininkavo savo Sko-ruitiškės dvare ir dar prieš baudžiavos panaikinimą daug savo dvaro baudžiauninkų atleido į laisvę su žeme. 1863 sukilimui prasidėjus, buvo suimtas, uždarytas Daugpilio tvirtovėje ir paskiau ištremtas į Čem-barus, Penzos gub. 1867—1875 gyveno Mintaujoje.

6) Ipolitas (1822—1901) Lietuvos rašytojas lenkų kalba. Mokėsi Mintaujos gimnazijoj ir 1845—1848 Tartu univ. ūkininkavo Aužbikave, nuo 1872 tarnavo Vilniuje, žemės banke. Lenkų kalba vertė Lafontaine pasakėčias, prancūzų kalba A. Mickevičiaus kūrinius. Parašė kelis filosofijos veikalus, išsp. 1886. Jo dukterys — Narutavičienė (Lietuvos Nepriklausomybės aktą pasirašiusio Stanislovo Narutavičiaus žmona) ir Zubovienė (VI. Zubovo žmona) buvo pirmosios Lietuvos dvarininkaitės, išėjusios augštąjį mokslą.

Bilharzia (Schistosomum) siurbikių būrio kirmėlė, žmogui ir kitiems stuburiniams kenksmingas parazitas, pavadintas jo atradėjo, Bilharzo, vardu. Paprastai didelio skaičiaus gyvena blužnies, šlapumo takų, tiesiosios žarnos venose. Kadangi jų skaičius žmogaus kūne yra labai didelis, tai organizmas labai nusilpsta dėl kraujo sumažėjimo. Dar pavojingesni būva šio parazito sužadinami šlapumo pūslės, inkstų ir tiesiosios žarnos gleiviniame apvalkalėlyje uždegimo reiškiniai.

Biliardas — žaidimas, žaidžiamas pailgame, keturkampiame ir į tris lygias dalis padalintame stale, sviedinius stumdinėjant tam tikra lazda. B. stalo plotas būna 5 iš 10 pėdų, 4,5 iš 9 pėdų, 4 iš 8 pėdų, arba 3,45 m iš 1,75 m. B. stalas yra lygus, gelumbe išklotas. B. yra dvi pagrindinės rūšys — be kišenių (nekišenėtieji) ir su kišenėmis (kišenėtieji). Pirmosios rūšies žaidimo stalas neturi kišenių. Šio B. yra 11 rūšių, ir kiekvienai jų yra nurodytos skirtingos taisyklės. Kišenėtasis B. žaidimo stalas turi 6 kišenes: kiekviename kampe ir dar šonuose po vieną. To B. yra net 16 rūšių.

Pagrindinis žaidimo tikslas yra nustatytomis žaidimo taisyklėmis įmušti sviedinį į kurią kišenę.

Bilibin Jonas (g. 1876) rusų grafikas, gerai ištyręs rusų liaudies meną ir jo motyvais iliustravęs rusų liaudies pasakas ir by. linas, sukurdamas savarankišką stilių. Iliustravo Puškino pasakas. Savo stiliumi piešė ir operų Sadko, Boris Godunov dekoracijas. 1918 išvyko iš Rusijos ir toliau kūrė v. Europoje.

Bilietas (pr. billet) ženklas, jo turėtojui duodąs teisę pasinaudoti B. nurodytomis progomis — geležinkeliu ar kita susisiekimo priemone keliauti, rengiamas pramogas, teatrą, kiną, koncertą lankyti. Gali būti ir kitiems tikslams skirtų B., pvz. loterijos.

Bylina mokslo techninis terminas tam tikrai rusų eiliuotosios epinės tautosakos daliai žymėti. Tautosakos sakytojai šio termino nežino. Jie sako: starina, starinka (senovė, senovėlė), lyg pabrėždami, kad tuo vardu vadinama daina liečia senovės dalykus. B. terminas mokslo literatūroje pradėtas vartoti XIX a. pirmos puės pabaigoje. Juo žymima: 1) herojinės dainos apie pasakingus milžinus bogatyrius ir jų karo žygius; 2) dainos apie pasakingus pirklius turtuolius, aprėpiančios daug buities pra-džiodalų; 3) epinės dainos, traktuojančios legendų ir pasakų medžiagą. B. tai rusų herojinis buitinis epas, pasakingos herojinės ir pasakingai vaizduojančios rusų buitį epinės dainos.

Rimčiau B. rinkti ir užrašinėti pradėta apie XIX a. vidurį. Medžiagos rinkimą paskatino 1804 pasirodęs Kiršos Danilovo dainų rinkinys, sudarytas gal apie XVIII a. vidurį. V. Europos romantikų įtakoje kai-kurie rusų šviesuomenės sluogsniai, ypač romantikai ir slavofilai, pradeda atsidėję rinkti ir skelbti savo tautosakos medžiagą. Svarbesni rinkiniai: P. Rybnikovo (1861— 1867, 21909), P. Kirejevskio (red. P. A. Bezsonovo) 1862—1874, A. Hilferdingo 1873, P. Šeino 1859, N. Tichonravovo ir Vs. Millerio 1894, A. Markovo 1901, A. Grigorjevo (I—1904, II—1910), N. Ončukovo 1904, Vs. Millerio 1908. Šie (ir kiti) tautosakos rinkėjai bei leidėjai patyrė, kad B. randamos beveik tik vienoje Rusijos šiaurėje. Retkar-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+5484-0=5484 wiki spaudos ženklai).