Puslapis:LE02.djvu/510

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

čiais B. rinkėjai teaptikdavo v. Sibire, Pa-volgyje, š. Kaukaze kazokuose, šen ten centrinėse gubernijose. Toks geografinis B. pasiskirstymas mokslininkus nustebino, nes daugelis B. dainuoja Ukrainos reikalus. Mini Kievo kunig. Vladimirą, Kievą, Nau-gardą, Lietuvos karalių, o pačių B. pietuose niekas neberado.

Kiekvienoje B. veikia centrinis personažas, kurio garbei ji ir dainuojama. Tokių atskirų siužetų herojui garbinti, kaip ir garbinamų herojų, priskaitoma a. 35-40. Apie tą patį personažą yra ir herojinio ir novelin;o tipo dainų. Plačiausiai žinomi B. herojai yra Uja Muromec, Alioša Popovič, Dobrynia N?~ kitič. Apie juos yra daugiausia siužetų ir variantų. Ilja Muromec paprastai vaizduojamas kilęs iš valstiečių nežemiškos jėgos karžygys, rusų žemės sargas ir gynėjas. Kitur jis vaizduojamas mėgstąs laisvę ir įsigerti kazokas savimyla, smurtininkas ir padauža. Dobrynia Nikitič yra vaizduojamas garbingas ir nepaprastos jėgos karys, mandagus ir apsišvietęs, protingas diplomatas ir piršlys. Alioša Popovič, byliniškas popo sūnus, gudrus, suktas, klastingas bogaty-rius. Bylinose dažnai sukasi prie kitų herojų. Palyginti populiarūs buvo muzikas ir pirklys Sadko Bogatvj Gost’ ir padauža smurtininkas Vasilij Busią jev; Vasilij Pja-nica, baisus girtuoklis, Rusijos gynėjas nuo totorių; svetimšalis turtuolis Diuk Stena-novič, iš augšto žiūrįs j Kievą; Čurilo Plen-kovič, nepaprastas gražuolis, moterų viliotojas; Sviatogor (kitur: Samson), primenąs biblinį Samsona; Mikula Selianinovič, artojas milžinas. Rusijos poetiškas atstovas; Volga Sviastoslavovič, karžygio kariautojo paveikslas, sukurtas pasiremiant knygine medžiaga.

B. kilmei, istorijai ir prasmei aiškinti svarbiausios teorijos: 1) mitologinė susikūrusi vokiečių romantikų, Jokūbo Grimmo ir jo mokinių įtakoje. Ryškesni rusų mitologininkai (siaura prasme): Afanas-jev, Aksakov, O. Miller. Siaurųjų mitologinės teorijos šalininkų nuomone, rusų tauta iš tolimos senovės turėjusi tam tikrų natūralistiniij mitų, padavimų apie dievus, kurie savo ruožtu buvę gamtos pagrindinių jėgų personifikacija. Senieji dievai vėliau virtę stebuklingos jėgos būtybėmis. Tauta ėmusi lyginti pasikeitusius dievus su savo tautiniais herojais. Religiniai mitai gavę istorinę prasmę, iš mitinio epo pasidaręs herojinis. Ilgainiui tauta ėmusi pamiršti senuosius dievus ir padavimus. Žmonės ėmę konkrečiau vertinti gyvenimo aplinkybes. Mitinių ir herojinių pradų vietoje daugiau reikšmės ėmę gauti istoriniai; herojinis epas virtęs istoriniu epu. Mitologinė teorija, kurį tarpą vyravusi rusų tautosakos moksle, dabar visai atmesta.

2) Orientinė, arba skolinimosi, teorija. Faktas, kad Europos ir Azijos senų ir naujų tautų tautosakoje pasitaiko ir pasikartoja bendrų motyvų, sužadino mintį, kad B. šaltinio reikią jieškoti tolimojoje Azijoje. V. V. Stasov paskelbė, kad B. turinys esąs mongolų ir šiaip tiurkų tautų padavimų perdirbimas bei iškraipymas. B. pagrinde nieko nesą rusiško. O. G. Potanino nuomone, beveik visos Europos viduramžių epas atėjęs iš Azijos, kaip kad iš ten atėjusios ir Europos tautos; B. esančios kulto legendos, iš Azijos atkeltos į Rusiją. Orien-tinę skolinimosi teoriją įvairiais momentais palaikė: A. Veselovskij, Vs. Miller, Kirpič-nikov, ždanov, Sumcov. Dabar ši teorija jos siaurąja prasme yra jau atmesta: a) neatsargiai daromos išvados; jei koks sudėtinis motyvas panašus, sprendžiama, kad ir visa daina panaši; b) perdaug reikšmės skiriama vardams; jei įvairiuose kūriniuose pasitaiko panašių vardų, stengiamasi įrodyti, kad ir visi kūriniai panašūs; c) B. yra panašių pradų ne tik su Rytų pasakų, bet ir su žydų, Bizantijos šaltinių, knyginės literatūros, v. Europos tautosakos; d) dar maža nurodyti motyvo panašumas: reikia įrodyti, kad rusų dainininkai tikrai skolinosi.

3) Antropologinė, arba poligenezio ir „susikryžiuojančiųjų srovių” teorija. Skolinimosi teorijos kritikai ėmė nurodinėti, kad įvairiuose kraštuose galėjo savaime atsirasti panašių tautosakos kūrinių, visai nepriklausomų vienas nuo kito, kaip atsiranda analoginės mintys įvairiems žmonėms. Tautosakos panašumas esąs net neišvengiamas, nes daugelio tautų sąmonėje glūdįs tų pačių poetinės kūrybos elementų gemalas. Tautoms susiduriant tarpusaviuose santykiuose, tie elementai susieiną, vienas kitam darydami įtakos. Šis teigimas ir yra antropologinės arba poligenezio teorijos esmė. Ją tarytum toliau pratęsia „susikryžiuojančiųjų srovių” teorija. Pripažįstama, kad rusai iš priešistorinės senovės turėję atsinešę folkloro elementų. Analoginėse sąlygose su kitomis tautomis toliau gyvendami, jie kūrė ir analoginius tautosakos faktus. Tautų santykiavime plaukė tarytum įvairios kūrybos elementų srovės, kurių susekimo darbe pasižymėjo A. Veselovskij, Ždanov, Sumcov, Sazonovič. Jie išaiškino daugybę klausimų, atskyrė, kur yra rusų kūryba ir kas iš kur atkeliavo. Bet jie tiktai medžiagą analizavo, jos nesintetindami.

4) Istorinė teorija įrodinėja, kad tautosakos fakto pagrinde glūdi koks nors istorinis faktas, paskatinęs dainai atsirasti. Mokslininko uždavinys esąs atskirti vėliau prisiplakusią medžiagą, suvokti dainos pirmapradį gemalą, parašyti dainos išsivystymo istoriją. Prie šios teorijos pagrindų api-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+5646-0=5646 wiki spaudos ženklai).