Puslapis:LE02.djvu/522

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

autoriaus biografijos smulkmenišką ir kruopštų ištyrimą laiko būtinu jo kūrybos analizės pagrindu. B. M. pradininku yra laikomas prancūzų romantizmo periodo kritikas Sainte-Beuve, kuriam kritiko uždavinys esąs duoti rašytojo asmenybės atvaizdą, nes, koks rašytojas, tokia ir jo kūryba. Priešingai Boileau ir jo šalininkams, apkrovusiems kūrėją daugybe reglamentuojančių taisyklių, Sainte-Beuve išlaisvina rašytojo asmenybę. Jis pašalina iš literatūros kritikos visus tuos formaliuosius kanonus, kuriuos buvo išdirbę klasikai, ir sukuria visiškai naują kritikos žanrą — psi-chobiografinį portretą, kurio pagrindą daro „moralinės fiziologijos tyrimas”. Sainte-Beuve biografiniam literatūros vertinimo metodui labai artimas yra H. Taine, kuris literatūros savumų jieško rašytojo dvasioje, nors pripažįsta, kad tai apsprendžia rasė, aplinka ir laiko tarpas. Kelias nuo Sainte-Beuve į Taine yra evoliucija nuo romantiško indeterminizmo į pozityvistinį determinizmą. Danų kritikas G. Brandes, žymus B. M. atstovas, eina Taine pėdomis, nes jam literatūrą sudaro ne “knygos, tik gyvi žmonės; jis pripažįsta laiko įtaką literatūrinei kūrybai, bet tik tiek, kiek tai padeda išaiškinti autoriaus psichikos savumus. Apskritai, B. M. šalininkai labai dažnai nuklysta į smulkmenas, rašytojo asmens gyvenimą tyrinėdami, išleidžia iš akių jo kūrybą.

Biokinetika žr. Biodinamika.

Bioklimatologija mokslas apie klimato sąlygų įtaką organizmui.

Biolitai organinės (biogeninės) kilmės uolenos, atsiradusios, susicementavus gyvių skeletams, kriauklėms ar augalų liekanoms, pvz. degantis skalūnas, koralai, akmens anglis. Žr. Uolienos.

Biolitika ardanti gyvybę tendencija ar jėga.

Biologija yra mokslas apie gyvuosius padarus, arba organizmus. Jos objektas yra „įvairios gyvenimo formos ir reiškiniai, sąlygos ir dėsniai, kuriais gyvenimo būtis pasireiškia, taip pat priežastys, kurios ją veikė” (Treviranus). Žodis B. Trevirano prasme ir reikšme priimtas Vokietijoje, Rusijoje ir kt. Žodis B. dažnai vartojamas ekologijos (organizmo santykiai su jo aplinkuma) vietoje. Žodis B. Prancūzijoje dažnai reiškia tą patį, ką reiškia ir fiziologija, o Anglijoje tą patį, ką descendencijos mokslas ir selekcijos teorija. B. objektas gyvieji padarai: augalai ir gyviai, dabar gyveną ir seniau gyvenę (fosilijos) visose savo raidos stadijose nuo gemalo ligi mirties. B. dalinimas neatitinka sisteminių gyvųjų organizmų grupių, kaip augalų arba paukščių vabzdžių ir tt. Skaidant B. mokslą į šakas, nagrinėjimo pagrindu imama arba jie patys, arba jų santykiai su aplinka. Pirmasis nagrinėjimo būdas nustato organizmų statybos planą ir sudėtį, o toji šaka, kuri juo remiasi, vadinama morfologija; antrasis būdas nustato organizmų ir jų dalių funkcijas, ir juo remiasi fiziologija. Dėl savo medžiagos ir darbo metodų tai yra atskiros B. šakos. Bet visiškas jų atskyrimas metodologiškai yra negalimas. Jos nagrinėja tuos pačius padarus dviem įvairiais požiūriais, o jųdviejų išdavos papildo viena kitą.

Morfologija, nagrinėdama augalų ir gyvių sudėtį, visų pirma naudojasi analitiniu metodu. Čia analizė gali biiti mechaninė ar cheminė. Mechaninė morfologinė analizė vadinama anatomija. Ji gali nagrinėti stambesnes kūno sudėties dalis arba įsileisti į smulkią organų struktūrą. Tuo būdu anatomija skaidoma į organologiją — mokslą apie organus, histologiją — mokslą apie audinius ir citologiją — mokslą apie augalams ir gyviams bendrą morfologinį ele-mentą-ląstelę. Toliau morfologija sintetiniu būdu nustato vad. raidos ciklus, vienon eilėn susiedama visas skirtingas formas, kurias pereina individas nuo pat savo jaunatvės ligi brendimo stadijos. Sudėtingesniu atveju ji susieja tarp savęs net kelis raidos ciklus, pvz. nustatydama ryšius tarp kelių generacija amarų (Aphis), kurių viena sparnuota, kita besparnė, trečia vienalytė ir tt., arba nustatydama ryšius tarp dviejų duobagyvių (Coelenterata) generacijų, kurių viena yra kilusi iš kiaušinio, kita belyčiu būdu iš pumpuro (metagenezė). Tuo būdu morfologija nustato visas vienos rūšies sudėties formas. Ši sintetinės morfologijos šaka vad. ontogenija. Sintetinant toliau gilesnius rūšių panašumus ir skirtumus, susidaro pagrindai jų sisteminėms grupėms nustatyti. Iš laipsninio panašumo šios grupės vad. gentimis, šeimomis, būriais, klasėmis, tipais ir tt. Sintetinės morfologijos šaka, nustatanti šiuos panašumus, vad. lyginamąja anatomija. Sistemai priklauso ir išmirusių organizmų palaikai, kuriuos chronologiškai tvarko geologija. Sistema, paremta kūno sudėties panašumu ir chronologine tvarka, nustato giminumą tarp išmirusių ir šiandien gyvenančių organizmų. Rūšių kilmės mokslas (descendencijos teorija, evoliucijos teorija) būtų aiškus, jei iš visų mirusiųjų organizmų būtų užsilikę palaikų. Bet šių palaikų mums prieinamas išteklius yra toli gražu nepilnas. Kaikurie šiaip nesuprantami anatomijos, biochemijos ir chorologijos (mokslas apie geografinį išplitimą) reiškiniai esti suprantami jiems kilmės mokslo dėsnius pritaikius. Organizmų sistema kilmės mokslų gavo naują reikšmę: sisteminė tvarka išreiškia ir giminystės ryšius; tuo būdu natūralioji sistema virsta genealogijos medžiu.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+5571-0=5571 wiki spaudos ženklai).