Harmoniarum in usum testudinis factarum 1765.
Bala vieta, kur suplaukia tiek vandens iš augštesnės apylinkės ar iš įžemio, kad net jis trugdo orui įeiti dirvožemin. Tuo būdu lėtai gali pūti organinės medžiagos, o augalų bei gyvulių labiau ar mažiau supuvusios liekanos telkiasi, suslėgdamos tamsios masės sluogsnį, vad. durpėmis, ar juodžemiu. B. skirstomos į: 1) topogenines, atsiradusias dėl tam tikrų topografinių sąlygų, pvz. ežerų B., upių B., paversmių B.; 2) ombrogenines B., randamas drėgno klimato šalyse, kur dirvožemis nėra pakankamai laidus; 3) soligenines B., susidariusias krituliams ir iš apylinkės subėgančiam vandeniui veikiant. Žole ir samanomis užaugusios B. vad. pelkėmis. Didelės B. dar vadinamos tyruliais, tyreliais, kamanais, paliomis ar palomis, raistais, laukesomis, liūnais, klanais, tyrais.
Balaamas (hebr. Bileam — žuvimas, sunaikinimas) pagoniškas pranašas iš Petho-ro prie Eufrato. Moabitų valdovo Balako įsakomas, turėjo prakeikti izraelitus, bet Dievo valia, angelo ir savo asilės įspėtas, izraelitus laimino ir pranašavo jų būsimą didybę. Kadangi jis patarė medianitams izraelitus sunaikinti, juos į nedorovę stumiant, tai izraelitai su medianitais jį nukovė. B. asilė virto patarle.
Balaban 1) Gedeonas (Grigas, m. 1607) Lvivo stačiatikių vyskupas, vienas žymiausių XVI a. antros pusės stačiatikių veikėjų ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje. Vyskupavimą pradėjęs nuo 1566, kada mirė jo tėvas, Lvivo vyskupas Arsenijus, jis pradžioje linko į uniją ir 1591 Liet. Brastoje kartu su kitais stačiatikių bažnytiniais hie-rarchais viešai buvo pareiškęs sutinkąs pripažinti popiežiaus valdžią. Pasirašė ir 1595 bažnytinės unijos aktą, bet jau 1596 nuo unijos atsimetė ir su kaikuriais kitais stačiatikių dvasininkais organizavo lygiagretį priešunijinį suvažiavimą. Netrukus Konstantinopolio patriarcho paskirtas egzarchu, be Lvivo vyskupijos, valdė ir gretimas stačiatikių vyskupijas, ragindamas priešintis unijai ir organizuodamas platų tikybinių stačiatikių knygų leidimą.
2) D i o n i s i j u s (m. 1663) 1657—1663 Kievo stačiatikių metropolitas. Kad ir griežtas bažnytinės unijos priešas, bet buvo ištikimas Lietuvos ir Lenkijos valstybei. Ilgai priešinosi prieš Maskvos patriarcho pripažinimą Ukrainos stačiatikių bažnytinės organizacijos viršininku. Priverstas nusileisti, paliko rusų užimtą Kievą ir pasitraukė į Ukrainos dalį, likusią už Maskvos valdos ribų.
Balacarita vaiko Krišnos nuotykiai. Seniausioji indų drama, sukurta iš vieno indų dievo Krišnos, žemėje Višnu įsikūnijusio, legendos.
Balachonas balakonas (ukr. balachan) nuo lietaus ir dulkių kartais vilkėjamas drobinis ar brezentinis apsiaustas. Lietuvoje buvo mėgiamas medžioklėse vilkėti, I ir II pas. karuose karinių žvalgų baltieji B. bendrame sniego fone leido slėptis nuo priešo akių ir giliau žvalgyti priešo apkasus. Suomiai ir vokiečiai praėjusiame kare su Sov. Sąjunga žiemos metu ir didelius savo kariuomenės dalinius buvo aprengę baltais balachonais.
Balachovič-Bulak Stanislovas (g. 1883 Meištuose, Vilniaus krašte) rusų karininkas. 1918 X kaip rusų monarchistų partizanų vadas veikė šiaurėje su Judeniču. Skelbėsi gudu ar lietuviu. Mažą būrį buvo atsiuntęs ir į lietuvių frontą, kur pasižymėjo plėšikavimu. 1920 lenkų ir rusų kare vadovavo gudų ir lenkų partizanams Gudijoje. 1920 pabaigoje su savo būriu atsitraukė į Vilniaus kraštą, kur tas jo būrys buvo nuginkluotas. Gudų tarpe mėgino vaidinti ir politinį vaidmenį, bet netrukus išlindo paprastu avantiuristu. Paskiau liko gyventi Lenkijoje.
Baladė (pr. ballade, provansiškai balada nuo lot. ballare — šokti) daina, dramatin-dama atpasakojanti kokį svarbų įvykį. Pirmoje eilėje čia turima galvoje tam tikra tradicinių arba žmonių (liaudies) dainų rūšis, nors ir žinomi individualieji kūrėjai kartais mėgsta savo eilėraščius vadinti tuo vardu, jei jie savo turiniu ir nuotaika yra artimi šios rūšies liaudies dainoms. B. yra pasakojamoji daina, esmiškai priešinga lyrinei arba nuotaikos dainai. Bet ji nėra ir epas. Tai tarpinis laipsnis tarp tų dviejų tradicinės poezijos rūšių. B. yra kilusi iš noro papasakoti tam tikrą dažniausiai tra-gingai pasibaigusį įvykį. Jose labai mėgstami trumpi, bet dramiški dialogai. Visas dėmesys nukreipiamas į tekstą, o melodija laikoma antraeiliu dalyku. Senosios B. dainuojamos rečitatyvine melodija, kaip dzūkiškosios „Išjoj karalius an karės karautie ir paliko karalienį, karalienį an viso turto”, arba „Ir išjojo karaliūnas žalion girion pa-liavot; ir užmušė karaliūnas žalios girios sakalėlį; ir puldamas sakalėlis, ir užmušė karaliūną...” Šitų dainų pats pirmasis posmas rodo, kad čia bus ramiai, nuosakiai vystomas pasakojimas apie nepaprastą, tra-gingą įvykį ir jo rezultatus. B. tai yra būdinga. B. rečitatyvas įvairumo dėlei dažnai lydimas kokiu muzikos instrumentu. Bet B. nėra šokio daina. Tik retkarčiais kaiku-riuose kraštuose, pvz. Skandinavijoj, ji buvo pritaikoma ir šokiui. Vėlyvesniųjų laikų B. melodijos jau mažiau skirtingos nuo įprastinių dainų melodijų, betgi pastebima daugiau ramumo.
B. yra jaunesnė, negu grynai epinė daina. Bet ji yra toli pažengusios ir išsivysčiusios dainos forma. Tyrinėtojai šiandie yra nuo-