Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/70

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


monės, kad B. tėra vieno, nors ir nežinomo asmens, arba autoriaus, kūrinys, vėliau perimtas bendruomenės, jį pasisavinusios ir vysčiusios toliau, kartais pataisant ir papildant, kartais sutrumpinant ir sugadinant. B. žymu profesinių kūrėjų ir dainininkų, bardų ir minstrelų, arba mūsų „dainų bernužėlių (mergužėlių)” ir „dainų studentėlių”, galima sakyti, įgudusi ranka. B. paprastai yra vyrų kuriamos, lyrinės dainos — moterų.

B. ypač garsūs š. Europos kraštai: Škotija ir Anglija, Švedija ir Danija. Bet jų netrūksta ir kitose Europos dalyse, pvz. didžiarusių b y 1 i n y (kaikurios jų pridera kitai grynojo heroinio epo rūšiai), ukrainiečių d u m y, serbų ir kroatų junačke p e s-me („vyrų dainos”, kaip priešingybė lyrinėms „moterų dainoms”), ispanų roman-c e r o. Šitos B. sukurtos vėlyvaisiais viduramžiais, ir daug jų yra plačiai pasklidusių Europos tautose. Tai keliaujantieji motyvai, kaip kad ir tarptautinės pasakos.

Lietuviai irgi turi B. tipo būdingų dainų. Jose gal daugiau, negu kitų tautų B., yra įmišę lyrinių motyvų, ir dažnokai sunku nuspręsti, ar daina skirtina prie B., ar prie paprastųjų lyrinių dainų rūšies. Tipingos B. ya žiaurios: ten visur trykšta kraujas ir aistros, o jų pabaiga visada traginga. Tokia nuotaika, matyt, neatitiko lietuvių dvasios, daugiau linkusios prie jaudinančių arba sentimentalių temų. Tad iš kaimynų perimtosios žiauriosios B. lietuvių dažnai yra sušvelninamos. Pvz. visoje rytų ir pietryčių Europoje plačiai žinoma B. Juliona: mergina meilaujasi su generolu, o bijodama brolio įsikišimo, savo mylimojo prikalbėta, ji .nunuodija brolį; tada ir mylimasis ją pameta, sakydamas: Nunuodijai savo brolį, nunuodysi mane jauną. Šitokią B. žino visos slavų tautos, o iš slavų ji pateko į vokiečius, rumunus, albanus, mardviųš ir lietuvius. Tačiau lietuviai sudarė naują versiją: sesuo atsisako žudyti savo brolį; tada supykęs generolas „ir patraukė bėrą žirgą, ir sumynė jauną paną”.

Visos žiauriosios lietuvių B. (jų yra apie 18 temų) yra skolintos iš slavų, išskyrus vieną: „Tėvas dukrelę skandino... kam su kazokais kalbėjo, parduot vainiką žadėjo”; broliai sužvejoja jos lavoną ir prieka štau-ja tėvui, kam perdaug skaudžiai nubaudęs. Šitai B. atitikmenų tuo tarpu kitose tautose nepastebėta. Germanų įtaka mūsų B. labai maža. Tikrai iš vokiečių perimta B. yra Grafas ir vienuolė, o kita Numirsiu iš smūtnybės yra atėjusi iš vokiškosios Šveicarijos (per Rytų Prūsų kolonistus). Skandinavų įtaka jaučiama B. apie paskendusią nuotaką, kuriai čigonė išbūrė, kad „vestuvių dienoje reiks vandeny žūti”, ir kitoje—• apie dvi pavydžias žvejo dukteris, kur „vyresnė jaunesnę nustūmė nuo kranto” ir paskandino, nes abi mylėjo tą patį vaikiną. Suomiškoji įtaka ryški mūsų B., kur paskendusi mergaitė pavirsta žuvimi (aš pavirsiu į žuvelę... ir pagavo keistą žuvį). Graikiškosios kilmės esanti B. apie pranašingą sapną, kur „žentas pas uošvę naktį naktujo, sapną sapnavo ...”, o grįžęs namo randa mylimąją mirusią; B. pasiekusi lietuvius, slavams tarpininkaujant.

Maždaug pusė baladiškųjų lietuvių dainų yra mūSų liaudies sukurtos. Galima jas paminėti, nusakant jose vaizduojamus įvykius: mergaitė prakeikia vyrą, norintį ją nušauti, ir Perkūnas jį užmuša, arba prakeikia neištikimą mylimąjį (jojant namo, pasibaido žirgas, ir jis nusisuka sprandą); vyras nušauna volungę (balandėlę), nežinodamas, kad tai jo mylimoji, užburta per paukšte, kaip vėliau jam motina paaiškina; broliai joja aplankyti savo sesers ir sutinka ją jau grabe lydimą; serganti duktė kalbasi su motina, kur ir kaip ją palaidoti; pašautas sakalas krisdamas užmuša kara-liūną; dvariokėliai nuskriaudžia mergaitę, broliai juos pasiveja ir kaunasi; kazokų svetimon šalin išviliotai mergaitei po 9 metų pasiseka pabėgti ir pasiekti gimtuosius namus, kur motina ją su džiaugsmu sutinka, bet nenori priimti jos vargo (vaiko) ; kiti variantai: į kazokų šalį išviliota mergaitė pabėga, bet kazokai ją pasiveja ir susigrąžina, arba — ji siunčia sakalą ar gegutę pas motiną su pranešimu apie jos liūdną dalią; išjodamas karan brolis sako savo seseriai: Kaip išjosiu, taip parjosiu... Vilniaus mieste vajavosiu; visus 9 sūnus pašaukė į karą, motina prašo Dievą palikti jos senų dienų paguodai nors dešimtąją-dukrelę; paskutinis kario atsisveikinimas su mylimąja; iš karo atsiųsta namo žinia: žirgas, sakalas, gėlės, laiškas; karys ginčijasi su karaliumi: šviesus karaliau, turi razumą, kodėl nestoji į pirmą dūmą?;grį-žęs namo karys randa nelaimes: namai priešų sunaikinti, arba motina ką tik mirusi, nesulaukdama sūnaus, arba jo mylimoji suvedžiota, arba nesulaukdama už kito ištekėjusi; tėvas arba secerys mūšio lauke tarp lavonų j ieško savo kritusio sūnaus arba brolio; karys svetimose šalyse: Vengrijoje, Prancūzijoje. Turk joje, Mandžūrijoje, iš kur nėra vilties sugrįžti; kunigaikščiui Suda-čiui bem'egant, priešai išpylė pilelę, iškirto karelius; muša švedus prie Kirch-holmo (1605); Vėluvos mūšis (1757); Kosciuškos prala!mėjimas (1794), paėm:mas į nelaisvę ir marin'mas badu kalėjime; grafaitės Plateraitės m'rtis (1831); išdaviko generolo Gelgaudo nušovimas (1831); bailus ar perdaug žiaurus karys, paverstas ąžuolu, kalbasi su motina; dangaus kūnai, arba medžiai, arba paukščiai ir gyvuliai našlaičių palaikomi tėvais; duktė kviečia mirusį

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:


Autorius
  • Arūnas Pabedinskas – autorius ir redaktorius – 105% (+6088-278=5810 wiki spaudos ženklai).