nių bei dailės dalykų dalis. Būdinguose mediniuose namuose, pvz. numuose, gryčiose, seklyčiose, kamarose, klėtyse, būta ne tik savo konstruktyvių įrengimų, pertvarų, angų, kolonų, balkių, kerčių, bet ir patogiose bei nuo seno nusistovėjusiose vietose būdavo įrengiama (pvz. klėtyse grūdams aruodų) ar pristatoma B., darančių paties trobesio vidaus architektūrinę visumą. Visi lietuvių liaudies B. yra ypač įdomūs ir kaip atskira dailės sritis. Lietuvių sodžiuose randame kaimiečių darbo kėdžių, stalų, kraič-kubilių, skrynių, kuparų, spintų, šaukšta-dėčių, rankšluostinių.
L. L. B. skirstomi bei nagrinėjami iš jų stiliaus, raidos, formų konstrukcijos ir dekoravimo.
Atsirėmus Į surinktąją lietuvių etnografinę medžiagą, lietuvių sodžiaus B. gali būti suskirstyti į tris pagrindines šakas: stuobrinius, storalenčius ir pagalimus. Šiuos tris stilius nustato laiko periodas, naudojamoji medžiaga, darbo technika, konstrukcija, dekoravimas ir ypač estetinė lietuvių nuovaka.
1) Stuobriniai baldai. Seniausiais ir primityviausiais B. reikia laikyti stuobrinius, gamintus iš apskritų, išskaptuotų, perskeltų, atpjautų rąstų, kelmų ar medžio kamienų, kartais net su šakomis ar šaknimis, tinkančiomis B. patogią ir estetinę formą pataikyti. Lietuvių sodžiuje randama daug įvairių stuobrinių spintų, kraič-kubilių, suolų su atlošais ir be jų, kėdžių, stalų. Čia labai pasirodė lietuvių sumanumas natūralias medžio, augalo formas pritaikyti B., išskaptuojant stuobrio vidurį, jį visą aptašant, apipjausiant, apdailinant, kartais ir drožiniais pamarginant. Ir XX a. pradžioje įvairiose Lietuvos vietose, ypač Dzūkų ir Vilniaus kraštuose, buvo gausu stuobrinių baldų.
2)Storalenčiai B. gaminti iš skeltų, išpjautų storų, masyvių lentų, nudailintų ir sujungtų reikiamąja baldo forma. Juos būtų galima gretinti su kitų tautų gotikos laikų B. Lietuvių storalenčiams B. yra būdingos stambios, lankstytos ir pjautos formos, kartais ir su reljefiniais drožiniais. Čia gausu stalų dviem kojomis, suolų, kėdžių. Lietuvoje šios rūšies B. būta įvairiose vietose, ypač Augštaičiuose.
3) Pagalintai, plonalenčiai lengvieji B. — stalai, kėdės, spintos, šaukštdėčiai, skrynios, kuparai yra patys puošnieji ir labiausiai dekoruotieji. Jų formos lengvos, nudailintos, išraitytos, lenktos, išpjaustinėtos ar net ir tekintos. Stalai jau keturiomis lenktomis ar kryžiuotomis kojomis; kėdžių sėdynės išpintos skeltomis medžių šaknimis, lyg ir vytelėmis, o jų atlošų lentelės papuoštos kiauraraščiais drožiniais. Šio stiliaus B. būdavo labai marginami, o skrynios ir apkaustomos.
Visiems lietuvių liaudies baldams būdinga paprasta jų konstrukcija, estetinės formos, saviškas bei puošnus dekoravimas.
Greta lietuviškų liaudies rakandų mūsų garsieji amatininkai gamindavo ir dvaruose vartojamus Vakarų Europos didžiųjų epochinių stilių baldus su vietiniu lietuvišku atspalviu.
Baldakimas arba baldakinas (lenk. bal-dachim, baldachin iš vid. lot. baldachinus — brangi šilkinė Baldacco-Bagdado medžiaga). Šiandien architektūroje vad. 4 viršuje sujungtų kolonų konstrukcija, kuria apgaubiamas altorius, šventojo grabas ar antkapinis paminklas. Žymiausias B. yra laikomas šv. Petro bazilikoje Romoje, Berninio darbas. Bažnytinėse apeigose B. vadinamas ant 4 ar 6 lazdų ištemptas stogelis, nešamas ties Švč. Sakramentu ar Kryžiaus relikvijų procesijoje. Po B. lydimi vyskupai
Pagaliniai ir plonalenčiai baldai: 12) kėdė (Telšių apyl.), 13) kuparas — skrynia (Mažeikių apyl.), 14) suolas (Tauragės apyl.)