Be to, baletu priimta vadinti B. aktorių sudėtis, ansamblis, trupė. Kiekvieno B. statyme dalyvauja: libreto sudarytojas, duodąs veiksmui temą, siužetą; kompozitorius, sukūręs muziką, teikiąs foną, nurodąs šokių pobūdį, stilių, vaizduojąs bendrą nuotaiką; dailininkas, piešiąs dekoracijas ir kostiumus; baletmeisteris, spektaklio vadovas, kuriąs pačias judesių formas; artistai, šoką, vaidiną, įkūniją vaizdus ir charakterius. B. temos paprastai esti nerealios, muzika aiškios ritmikos, patogi šokiui ir suprantama atvaizdavimui, judesiai estetingi ir ryškūs, tačiau šiek tiek schematiški ir sąlyginiai.
B. istorijos pradžia siekia tolimą senovę. Jo pradų sutinkama Egipto šventuosiuose šokiuose. Indijoje, Siame ir kitur Azijoje ligi šių dienų išliko mistinio pobūdžio šventieji šokiai. Senovės Graikijoje (iš dalies ir Romoje) šokiai turėjo religinę reikšmę: buvo susiję su įvairiomis kulto apeigomis ar lydėjo tragedijų ir komedijų vaidinimus, su bendru veiksmu nebūdami glaudžiai susiję. Romėnai pažino vynuogių rinkimo šventės šokius, skirtus Bacho garbei. Prie maldyklų dažnai būdavo ištisi šokėjų būriai. Romos imperijai žlugus, šokių menas apmiršta tūkstantį metų ir atgimsta XV a. pabaigoje —XVI a. jau nebe šventu mistiniu veiksmu, bet vaidinimu.
Pirmuoju Europos pasauliniu B. laikomas 1489 statytas Milano kun-čio ir Izabelės Aragonietės vestuvių proga. Tai buvo rūmų iškilmė su eitynėmis, muzika, šokiais ir žaidimais. Nuo to laiko B. pasidaro rūmų gyvenimo elementu, lydinčiu iškilmes, turnyrus ir kt. Atsiranda alegorinių ir mitologinių siužetų, šokių judesiai lėti, smulkūs ir neįvairūs. Italijos B. padeda operos-bale-to spektakliams Prancūzijoje atsirasti. Kotrynos Mediči kapelmeisteris Baltasarini stato 1581 pirmąjį B. Prancūzijoje Circėja ir jos nimfos. Mediči, Henriko II ir III ir Liudviko XIII ir XIV laikais B. neišeina iš karaliaus rūmų ribų. B. dalyvauja rūmininkai, netgi karaliai. Vykdytojai tik vyrai su įvairiomis kaukėmis. Kostiumai ištaigingi ir varžą judesius. Jokios technikos nėra. XVII a. antroje pusėje prancūzų B. nustatomos savo tradicijos ir būdingos savybės: B. daro šokiai, lydimi eilėraščių deklamavimo ir dainavimo; šokiai skirstomi į groteskinius pantomiminius įvairių komikinių personažų pasirodymus (tai atlieka aktoriai profesionalai) ir dekoratyviuosius grynai choreografinius šokius pagal geometrinius piešinius (juos atlieka rūmininkai). Pastarieji šokių principai virto pasiekusio mūsų laikus klasikinio B. kanonais.
Besivystant italų ir prancūzų operai, B. pereina į miesto operos teatro sceną, bet čia tampa tik operos ir dramos papuošalu. Kompozitorius ir dramaturgas Quinault įjungė B. artistus profesionalus: Balioną, Duprė, Beauchampsą, o jo 1681 B. Meilės triumfe pirmąkart B. scenoje pasirodė 4 balerinos moterys. Lamotte 1697 įterpė į B. draminį veiksmą. Pirmasis B. teoretikas režisierius J. G. Noverre (1727—1810) atskyrė
Baletas Žizel Lietuvos valstybės teatro scenoje