mas tėvas savo valdomą valstybę buvo padalinęs tarp vaikų, žmonos (B. pamotės) ir giminaičių. B. I tuojau visus išvijo, liko vienintelis valdovas ir tuojau pradėjo plėsti savo valdas. Vokiečių imperatoriui Ottonui III nesipriešinant, B. užėmė Vyslos žiotis, arba Pamarį, o iš prūsų atėmė Gedanio miestą, vėlesnį Gdanską-Dancigą. Prūsams prie Lenkijos pririšti B. sumanė platinti tarp jų krikščionybę ir 997 ten nusiuntė Lenkijon misijų reikalais atvykusį Prahos vyskupą Vaitiekų-Adalbertą. Prūsų nužudytojo kūną B. išpirko. Politiniams tikslams panaudodamas vak. Europą pasiekusią žinią apie vyskupo kankinio mirtį, B gavo iš popiežiaus Silvestro II leidimą įkur-, t ¡. savarankišką Gniezno metropoliją ir tuo būdu atskirti lenkų katalikų bažnyčią nuo vokiečių Magdeburgo metropolijos. Imp. Ottonui III 1000 atvykus Gnieznan, B. prisiekė jam vasalitetą ir pasižadėjo jam mokėti duoklę. Ottonui III 1002 mirus, B. i, pasinaudojęs vokiečių kraštuose kilusiais vidaus vaidais, užėmė Lužičėnus ir Misniją. Tačiau naujas imperatorius Henrikas II privertė jį nuo Misnijos atsisakyti, čekų Boleslovui II 999 mirus, B. ėmė kištis ir į Čekijos vidaus reikalus. Ukrainoje 1015 prasidėjus vidaus kovoms dėl Kijevo, 1018 B. kartu ,su savo žentu Sviatopoiku užėmė Kijevą, bet ir to paties Sviatopolko iš ten buvo išvytas. Vokietijoje po Henriko II mirties 1024 kilusiu sąmyšiu pasinaudojęs, B. ryžosi atsipalaiduoti nuo vokiečių vasalinės priklausomybės ir įsakė Gniezeno arkivyskupui jį karaliumi vainikuoti. Tais pačiais metais jam mirus, tarp jo palikuonių (jis turėjo Y vaikus) prasidėjo kovos dėl valdžios, sunaikinusios jo ilgo darbo vaisius.
- S. Zakrzeivski Boleslaw Chrobry 1925.
2) B. II š m i a 1 y (Narsusis) (1043 — apie 1081) 1058—1080 lenkų kunigaikštis. Išgarsėjo savo kovomis su rusais, čekais ir vengrais ir vysk. Stanislovo nužudymu. Kad ir norėjo sekti savo proseniu B. I, ir grąžinti lenkų valstybei prestižą jos santykiuose su užsieniais, bet, neturėdamas B. I politinės nuovokos, įsiveldavo į nepaliaunamus, tiesiog avantiūrinio pobūdžio karus. Tik santykiuose su prūsais matyti tam tikra sistema, kada jis stengėsi apsisaugoti nuo jų puolimų išilgai v. Bugo upės nuo Grudziąco ligi Viznos einančia pilių siena.
Jo laikais kaimyniniuose kraštuose vykstant dinastinėms kovoms, B. II buvo daug progų kištis į tų kraštų vidaus reikalus. Kijevo kunigaikščio Iziaslavo prašomas, B. II 1068 padėjo jam atgauti Kijevą. Su savo kariuomene padėjo čekų kunigaikščiui Ja-romirui, nors šis savo tikslo nepasiekė ir sau valdos Čekijoje negavo. 1063 karas su čekais pasibaigė su čekų kunigaikščiu Vra-tislavu sąjungos sudarymu ir susigiminiavimu. (Nuo 1060 padėjo ir vengrams kariauti savitarpio karuose.
Dėl nuolatinių karų su įvairiais kaimynais B. II negalėjo išlaikyti Pamario, kuriame įsitvirtino vokiečių ir danų paremtas obod-ritų kunig. Gotšalkas. 1066 šį nužudžius, Pamaryje prasidėjo pagonijos reakcija, ir ryšiai su Lenkija visai nutrūko.
B. II santykiai su vokiečių imperatoriumi Henriku IV buvo nepastovūs. Dėl Čekijos B. II vengė kovos su savo siuzerenu. Ir tik kai popiežius Grigalius VII iškeikė Henriką IV ir atleido jo valdinius nuo priesaikos, B. II, pasinaudojęs Lenkijon popiežiaus legato atvykimu, 1076 Gniezne vainikavosi karaliumi.
Nuolatiniais B. II karais nepatenkinti bajorai, be to, ir B. II brolio Vladislovo Hermano kurstomi, matyt, rengė sąmokslą, į kurį buvo. įveltas ir Krokuvos vyskupas Stanislovas. 1079 B. II vyskupą nužudė. Bet netrukus sukilėliai paėmė viršų, Vladislovas Hermanas, čekų padedamas, užėmė Krokuvą 1080, ir B. II pabėgo 1 Vengriją pas karalių Vladislovą ir 1081 ar 1082 mirė Korintijoje.
- Fr. Buczys šw. Stanisiaw 1902; T. Wojciechowski Szkice historyczne jedenastego wieku 1950.
3) B. Krzywousty (Kreivaburnis) (2083—1139) lenkų kunigaikštis 1102—1139. Dar prie tėvo, Vladislovo Hermano, gyvos galvos B. K. gavo 'Sileziją ir M. Lenkiją, o jo brolis Zbignevas kitas Lenkijos dalis. Tėvui mirus, tarp brolių prasidėjo kova dėl vyriausiosios valdžios krašte. Toje kovoje Zbignevas rėmėsi prūsais, pamariečiais, čekais ir vokiečių imperatoriumi, o B. K. — vengrais ir rusais. 1112 B. K. suėmė Zbignevą ir liepė jam išbadyti akis. Jam netrukus mirus, B. K. liko vienintelis krašto valdovas.
1113 —1122 jis kovojo su pamariečiais. Pamarys (Pomeranija) buvo suskilęs 1 daugelį valstybėlių ir kovų su Zbignevu metu daug tų kunigaikščių pripažino save B. K. vasalais ir pasižadėdavo krikštytis, bet vėliau atkrisdavo, lenkų kariuomenei iš Pamario pasitraukus. Pamarį prie Lenkijos norint stipriau pririšti, reikėjo tenai krikščionybė plėsti. Tai padaryti B. K. pavedė Bambergo vyskupui Ottonui, kuris krikščionybę platino kariuomenės remiamas. 1130 Voline buvo įkurta Pamario vyskupija. Ottono padėjėjais buvo vokiečiai kunigai, ir visa hierarchija ten susidarė vokiška. Tai daugiausia ir suvokietino Pamarį. 1130 Pamario kunigaikščiai dar bandė atkristi, bet B. K. susitarus su Danija, Pamarys aprimo.
Norėdamas neprileisti prie savitarpio kovų tarp jo vaikų dėl sosto, B. K. savo testamentu nustatė, kad vyriausioji krašto valdžia turi priklausyti vyriausiajam giminės atstovui, kuris vienas tegalįs atstovauti kraštui santykiuose su užsieniais, popiežiumi ir imperatoriumi. Vyriausiajam kunigaikščiui turinti priklausyti Krokuvos sri-