tis ir augščiausioji valdžia Pamariui, bet jis galįs žemių paveldėti ir kitur.
4) B. Kędzierzawy (Garbanius) lenkų kunigaikštis 1122 —1173, Boleslovo Kreivaburnio sūnus, pradžioje Mazovijos ir Kujavijos, paskiau visos Lenkijos vyriausias kunigaikštis. Pasižymėjo kovomis su broliu Vladislovu, pasirėmus prūsais ir vokiečiais, norėjusiu atstatyti politinį Lenkijos vieningumą. Su prūsais B. K kovojo 1148, 1161, 1165 ir 1167. Paskutinį žygį prieš prūsus B. K. žygiavo kartu su kitu savo broliu Henriku. Prūsams pavyko lenkų kariuomene įtraukti į balas ir visą išžudyti, net kartu su Henriku, o B. K. pavyko pabėgti. Kovos su B. K. metu Vladislovas pabėgo pas vokiečių imperatorių Konradą, kuris, užimtas ruoša į kryžiaus karą, negalėjo paremti savo reikalavimo, kad B. K. pripažintų save vokiečių vasalvi. Konrado įpėdinis Fridrichas Barbarossa .1157 su vokiečių ir čekų kariuomene įsiveržė Lenkijon ir sumušė B. K. ir jo brolių kariuomenę. B. K. buvo priverstas Lenkijos vardu pasižadėti būti ištikimu vokiečių vasalu, kasmet duoklę mokėti ir įkaitais duoti savo brolį Kazimierą ir žymiausių;) a lenkų bajorų vaikus. Tačiau Kazimierui pabėgus iš nelaisvės ir Fridrichui Barba-rossai ruošiantis žygiui prieš Italiją, B. K. savo pasižadėjimų neištesėjo. 1159 mirus broliui Vladislovui, Fridrichui Barbarossai pareikalavus, B. K. 1162 atidavė jo sūnums Sileziją, kuri nuo to laiko pradėjo krypti į vokiečių pusę. Po to kilo nauji kivirčai tarp Vladislovo sūnų ir B. K., o paskiau ir tarp brolio Henriko sūnų dėl palikimo pasidalinimo. 1.172 bajorai sukilo prieš B. K., o vyriausiuoju lenkų kunigaikščiu paskelbė jo brolį Kazimierą. Bet šis šios vietos nesutiko užimti.
- S. Smolka Mieszko Stary i jego wiek 1881.
5) B. Wstydliwy (Gėdingasis) (1226—1279) Lešeko Baltojo sūnus, Krokuvos ir Sando,miriaus valdovas. Mirus jo tėvui, pagal B. Kreivaburnio testamentą Krokuvos sritis turėjo pei’eitl Mazovijos kunig. Konradui, bet krokuvėnai kunigaikščiu paskelbė vos 6 metus amžiaus turintį B. W., kuris, užsibaigus kovoms tarp jo globėjų, nuo 1238 pradėjo savarankiškai valdyti Sando-mirių ir Krokuvą. Jo valdomus kraštus 1241 buvo užpuolę totoriai. Paskiau B. W. kovojo su Vroclavo kunig. Boleslovu Plikiu ir su Mazovijos Konradu, kuris naudojosi jotvingų pagalba. 1264 B. kraštus užpuolė jotvingai, bet B. prie Zavichosto juos sumušė. 1266 jotvingams pagalbon atėjo š varno vadovaujami lietuviai, bet buvo B. sumušti.
1257 B. suteikė Krokuvai Magdeburgo teises, ir nuo to laiko lenkų politikoje svarbų vaidmenį vaidino Krokuvos vokiečiai. 1273 prieš B. prasidėjo sukilimas, bet B. pavyko jį numalšinti.
6) B. Pijus (Dievotasis) (m. .1279) B. W. svainis, Kališo kunigaikštis, buvę.-; tarpininku lenkų dalininių kunigaikščių savitarpio kovose ir drauge po XII—XIII a. iškrikimo atgimstančios Lenkijos žymiu veikėju. 1272 B. atėmė iš Brandenburgo Santoką ir Drezdenką ir Pamario kunig. Mščujui padėjo Gdanską išvaduoti.
Boleslovai — Mazovijos kunigaikščiai:
1) B. I (m. 1248) nuo 1228 drauge su savo tėvu Konradu dalyvavo kovose prieš Boleslovo Gėdingojo motiną dėl Krokuvos ir Sandomiriaus žemių. 1236 iš tėvo paveldėjo Mažo vi ją.
2) B. II (m. 1313) Plocko, vėliau visos Mazovijos kunigaikštis. Nuolatos su lietuviais kovodamas ir nepajėgdamas ginklu jų atremti, B. II 1279 vedė Lietuvos Di.d. Kun. Traidenio dukterį Gaudemundą, pakrikštytą Sofijos vardu. Paskiau dalyvavo lenkų kunigaikščių savitarpio kovose dėl Krokuvos sosto. Užėmusio Krokuvos sostą čekų karaliaus Vaclovo vasalu 1300 save pripažino, o 1306 ir Vladislovo Loketko vasalu.
3) B. III (m. 1351) Plocko kunig. Vaclovo ir D. L. K. Gedimino dukters Elzbietos sūnus, nuo 1330 Plocko kunigaikštis. 1351 dalyvavo lenkų karaliaus Kazimiero ir Vengrijos Liudviko žygyje prieš Kęstutį ir Liubartą ir šio žygio metu mirė.
4) B. IV (m. 1454) Mazovijos kunig. Boleslovo sūnus, Janušo ir Danutės Kęstutai-tės vaikaitis. Nuo 1429 drauge su savo motina Ona ilgai valdė daug Mazovijos sričių. 1440 žuvus D. L. K. Žygimantui, B. užgrobė ligi to laiko Lietuvai priklausančią Palenkės (Sūduvos-Jotvos) dalį — Melniko, Bielsko, Drohičino žemes. D. L. Kunigaikščiu Kazimierą Jogailaitį Vilniuje paskelbus ir dėl to protestuojančius lenkus iš Vilniaus išvarius, su B. IV kilo kivirčas dėl užgrobtųjų Palenkės žemių. Ramiu būdu negalėdami atgauti Palenkės, lietuviai 1443 pabaigoje pradėjo karą ir, totorių padedami, nusiaubė Mazoviją ir net dalį Galicijos ir atsiėmė ginčijamąsias žemes. Lenkų karalius Vladislovas buvo pasiryžęs mobilizuoti lenkus prieš Kazimiero Jogailaičio kariuomenę. Kadangi tas karas būtų buvęs viešas unijos saitų nutraukimo pripažinimas, tai lenkų ponai abiem pusėm pasiūlė karo paliaubas paskelbti. Kad ir karalius Vladislovas draudė, B. IV 1444 su Lietuva padarė taiką, pagal kurią B. IV už 6000 kapų grą-šių sutiko atsisakyti nuo betkurių pretenzijų j Palenkę, o lietuviai sutiko jam palikti Vengrovo apskritį į pietus nuo v. Bu-go. Prieš tą sutartį protestavo lietuviai ir lenkai, ir karas galėjo vėl atsinaujinti. Bet Varnos kautynėse su turkais žuvus karaliui