linką, bet nei Lenkijoje, nei Lietuvoje jai nepavyko suorganizuoti partijos, nusistačiusios remti jos politinius siekius. Tačiau atskirus didikus gražiais pažadais ji sugebėdavo savo pusėn patraukti. Gi mažiems patarnavimams naudodavosi į jos rūmus suplaukusiais visokiais italais.
Matydama, kad krašte veikusieji karaliaus rinkimo nuostatai jos vaikams sosto paveldėjimo nelaiduoja, tai ką tik gimusiam savo sūnui B. pasiryžo sostą užtikrinti. Tuo reikalu ji susitarė su Lietuvos nepriklausomybės partijos vadu Lietuvos kancleriu Albertu Goštautu paskelbti Žygimantą Augustą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos patriotai, didįjį kunigaikštį savarankiškai rinkdami, norėjo pabrėžti, kad visi senesnieji Lietuvos ir Lenkijos unijų aktai jau yra nustoję galios. 1522 XII 4 Lietuvos ponų taryba vienbalsiai priėmė nutarimą, kad, mirus Žygimantui II, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu bus jo sūnus Žygimantas Augustas, nors tuo metu jam tik treti metai teėjo.
1526 III 24 mirus Mazovijos kunigaikščiui Janušui, jos bajorai stengėsi atlaikyti Mazovijos savarankiškumą. Bet B. ryžosi tai sukliudyti ir, Lietuvos didikų padedama, mėgino paveikti karalių, kad tas Mažo vi ją pavestų Žygimantui Augustui. Betgi karalius nusileido lenkų ponams ir prijungė Mazoviją prie Lenkijos.
Po to nepasisekimo, vėl stengdamasi savo sūnaus būklę stiprinti B., slaptai susitardama su Lietuvos ponais, 1529 X 18 Vilniuje sušauktame seime išgavo nutarimą Žygimantą Augustą vainikuoti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Už tai Lietuvos ponai iš karaliaus Žygimanto išgavo privilegiją, pagal kurią tik lietuviai ir Lietuvos gudai tegali būti pasaulinėse ir bažnytinėse augštosiose tarnybose Lietuvoje. Bet šis įstatymas, norėjęs Lietuvą visai nuo Lenkijos izoliuoti, privedė prie susijungimo su ja, kada 1529 XII 18 lenkų seimas Piotrkove Lietuvos didįjį kunigaikštį išrinko savo karaliumi.
Be savo sūnui Lietuvos ir Lenkijos sostų laidavimo, visokiais būdais B. stengėsi ir turtų įsigyti. 1531 ji iš karaliaus Žygimanto išgavo generalinį įgaliojimą išpirkti visus didikams įkeistus karalinius dvarus tiek Lenkijoje, tiek ir Lietuvoje. Ji be paliovos spekuliavo: vienas žemes išpirkinėjo, kitas keitė į pelningesnes ar pardavinėjo. Ji su-supirkinėdavo ir vaitystės teises, savo vardu išnuomodavo muitus. Iš buvusiųjų įkeistųjų turtų netekdama pelno, diduomenė B. nekentė.
B. valdų plotas apėmė visą Mazoviją, Palenkės (M. ir P. yra Sūduvos-Jotvos žemės sritys) ir Valuinės žemes ir kt. B. rankose atsirado visas lietuvių ir lenkų pasienis. Jos įtaka buvo mažiausia etnografinėje Lietuvoje. Ji čia tik trumpai valdė Platelius, Kauną (šis 1545 buvo iš jos atpirktas) ir Gardiną, kuriame ji šeimininkavo iki 1542. Ji pati visoms savo valdoms skirdavo seniūnus, jiems nuolat davinėdavo ekonomines ir administracines instrukcijas, įsakinėdavo statyti naujas ir taisyti senas pilis. Savo valdomose žemese ji buvo įsakiusi įvykdyti aniems laikams gan radikalią žemės reformą. Tos reformos pagrindinius principus ji pati nustatė, o pačią reformą vykdė Fal-čevskis. ši 1552—1555 įvykdytoji reforma buvo pavyzdžiu Žygimanto Augusto valstybinėse žemėse Lietuvoje įvykdytąjai valakų reformai.
Norėdama pakelti ūkio pelningumą, ji daugiausia iš Italijos išrašinėjo nežinomas Lietuvoje ir Lenkijoje 'daržoves ir vaisinius medžius. Gi šiaipjau ji visur jieškojo naujų kelių krašto gamybai kelti. Tai ir yra vienas iš neabejotinų jos nuopelnų.
Savo santykiuose su Lietuva B. pradžioje veikė iš vien su Lietuvos vadovaujančiais ponais, bet Žygimantą Augustą išrinkus ir Lenkijos karaliumi, ji pasidarė griežta Lietuvos separatistinių tendencijų priešininkė. Tuomet prasidėjo Lietuvos ponų ir B. savitarpinė kova. Lietuviai norėjo ją pašalinti iš Lietuvos ekonominio gyvenimo ir reikalavo, kad ji visas iš karaliaus gautąsias žemes Lietuvoje pavestų savam sūnui. Gi B. stengėsi aprėžti Lietuvos ponų tarybos valdžią ypač teismo srityje. Bet tai jai nepavyko. Jos kova su Lietuva baigėsi jos pralaimėjimu, kada 1544 Žygimantas II, Lietuvos seimui reikalaujant, sutiko pavesti Lietuvos valdymą Žygimantui Augustui su titulu magnus dux Lithuaniae. Nuo to momento ir Žygimantas Augustas nusikratė motinos įtakos.
B. su karaliumi Žygimantu susilaukė vieno sūnaus ir keturių dukterų — Izabelės, Sofijos, Onos ir Kotrynos. Izabelę ji išleido už Vengrijos karaliaus Jono Zapolijos. Visas viltis ji dėjo sūnui. 1530 buvo sudaryta sutartis su čekų ir vengrų karaliumi Ferdinandu dėl Žygimanto Augusto santuokos su Ferdinando dukterimi Elzbieta (ši tada teturėjo 4 metus, o jaunasis irgi tik 10). Nors tai santuokai B. ir priešinosi, bet vis-tiek susituokta Krokuvoje 1543 V 6. Bijodama savo marčios įtakos Žygimantui Augustui, Bona motina ėmė jos nekęsti ir stengtis suardyti sūnaus šeimyninį gyvenimą. Elzbieta mirė Vilniuje 1545 IV 11. Vilniuje gyvendamas, Žygimantas Augustas
Karalienės Bonos antkapis