sujungti su esamais prie jų B. sodais ir B. muzėjais. Be augštųjų mokyklų B. I., kurių uždavinys yra tyrimas ir mokymas, yra B. I. grynai tyrimo pobūdžio, pvz. prie mokslo akademijų, prie mokslo tyrimo institutų. Atsižvelgdami į mokymo uždavinius, skiria augalų fiziologijos ir anatomijos institutus ir anatomijos ir augalų sistematikos institutus, kurie yra sujungti su B. sodu ir muzėjais, ir dėl to dažnai yra vadinami B. muzėjais. Juose būna daugiausia herbarų medžiagos. Lietuvoje B. I. pavadinti B. kabinetais. VDU buvo augalų sistematikos kabinetas ir augalų anatomijos ir fiziologijos kabinetas. Dotnuvos ž. ū. Akademijoje buvo taikomosios B. kabinetas. Dažnai B. I. leidžia savo periodinius ir neperiodinius leidinius. Yra ir taikomosios B. I.
- G. Hirsch Index biologorum 1928; International address book of botanistst 1931; Fr. Verdoorn Chronica Botanica I 1935.
Botanikos istorija. I. Nuo seniausių laikų ligi renesanso (apie 1500 Kr. g.). Botanika čia buvo rinkinys nesistemintų atsitiktinių žinių apie augaliją.
žmonėms rūpėjo tiktai augalo taikomoji reikšmė, ypač gydymo reikalams. Todėl senesniais laikais B. buvo glaudžiai susijusi su medicina ir farmacija. Be to, žmonėms rūpėjo dekoraciniai ir žemės ūkio augalai. Tai buvo taikomoji B. Senovės Egipte, Babilonijoje, Asirijoje ir Finikijoje augalų žinovai buvo žyniai ir gydytojai; žydai taip pat turėjo gana daug žinių iš augalijos, kaip galime spėti iš Senojo Įstatymo, kuriame yra daug augalų vardų. Iš rytų kraštų kultūra perėjo į Graikiją, kur pirmieji augalų žinovai buvo gydytojai. Pagarsėjo gydytojas Melampus, gydęs žmones vaistiniais augalais; Eskulapos ir jo mokiniai gydymui taip pat naudojosi augalais. Hipokratas (460—377) bandė sujungti praktiką su metodika. Jo veikaluose paminėta 230 augalų vardų. Be gydytojų praktikų, augalus tirdavo ir filosofai, ypač gamtos filosofai: Tales iš Mileto, Pitagoi’as, Empedoklas, Demokritas iš Abderos ir kt. savo filosofiniuose veikaluose liečia ir augalus bei jų gyvenimą. Daug didesnės reikšmės B. mokslui turėjo Aristotelis. Jis buvo parašęs dvi dabar dingusias knygas apie augalus. Jo pažiūros į augaliją pagrįstos daugiausia teoriškai: jis kalba apie gyvulijos ir augalijos giminumą, apie perėjimą iš gyvulių į augalus; augalai turi sielą, kaip ir gyvuliai ir tt. Didžiausias ir iš esmės pirmas tikras senovės laikų B. mokslininkas buvo Teo-frastas (371—280), parašęs 200 su viršum veikalų, kurių žymiausia dalis yra dingusi. Jo išsilikusiame veikale apie augalų istoriją įvardinama ir aprašoma 500—'600 augalų. Teofrasto veikaluose yra ir duomenų iš augalų geografijos. Jis pasinaudojo augalų rinkiniais iš Aleksandro D. kelionės per Aziją. Romėnams rūpėjo daugiausia saitas tarp augalo ir žemės ūkio, tarp augalo ir medicinos, — vad. taikomoji botanika. Žymiausias romėnų gadynės botanikas buvo graikas Dioskoridas, kuris I a. Kr. g. parašė veikalą apie vaistinę medžiagą, šiame veikale paminėta 600 augalų rūšių, iš kurių 400 su aprašymais. Dioskoridas per visus viduramžius buvo laikomas nesugriaunamu B. srities autoritetu. Tačiau Dioskorido ir Plinijaus jaunesniojo veikalai apie gamtos istoriją tėra daugiau ar mažiau jau anksčiau žinotų botanikos žinių santrauka.
Galeno (131—200) veikaluose paminėta 450 vaistinių augalų. Viduramžiais B. srityje nieko naujo nepadaryta. Arabų mokslininkai, Avicenna ir kt,, daugiausia buvo gydytojai, kuriems rūpėjo tiktai vaistiniai arba žemės ūkio augalai. Arabai žinojo ir komentuodavo graikų rašytojus. Jų tarpe minėtinas Ibn ei Beithar, parašęs veikalą apie vaistus, kompiliaciją iš senesnių veikalų, ypač Dioskorido ir Galeno, bet cituoja 150 autorių. Vidur. Europoje viduramžiais matome nuolatinį senovės laikų B. žinių nykimą. Mokslo centrais virto vienuolynai, kur vienuoliai buvo vieninteliai žmonės, kuriems rūpėjo botanika, susieta su medicina. įvairių tų laikų rašytojų veikaluose, kuriuose kartais labai fantastiškai kalbama apie vaistus, vaistinius augalus ir jų veikimą, minimi ir augalų vardai. Pvz. gotas Izidoras (g. 570) veikale Origenes arba Ety-mologiae duoda daugybę augalų pavadinimų. Jis davė tiktai žodžių etimologiją. Karolio D. laikais Ilrabanus Maurus iš Fuldos savo raštuose duoda daug žinių apie kultūrinius augalus. Vienuoliams besidomėjusiems B., rūpėjo nomenklatūros klausimai. Savo krašto augalams jie duodavo pavadinimus susietus su teologijos dalykais. Intelektualiojo gyvenimo atnaujinimas po Ka-lolio D. valdymo ir benediktinų vienuolynų veikimas sukėlė norą senovės laikų žinias iš gamtos mokslų dėstyti poetiška forma. Atsiranda autorių, eilėraščiais garbinančių gamtos mokslo ir medicinos dalykus, pvz. VV'alafrido Hortulus (apie 825), Macei Floridas, Regimen sanitatis Salerni (1101). Vienuolė Hildegarda iš Bingeno (1098 —
Albertas Didysis