Puslapis:LE03.djvu/168

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

ir vainikėlio forma pagrįstą sistemą, sudarytą iš 18 klasių ir 108 sekcijų. Jam priklauso pirmoji vienos šeimos monografija — Umbelliferae šeimos. John Ray (1628— 1705) išnaudojo Jungius’o ir Morisono klasifikacijas, savo sistemoje nagrinėjo apie 18.000 augalų rūšių, padalintu į 33 klases. Jis pirmasis pavartojo skilčių skaičių kaip klasifikacijos ženklą, vartoja vainiko ir vaisiaus formas, bet dar skiria medžius nuo žolių. Ray žino ir kelias natūraliąsias šeimas. Compositae, Rubiaceae, Borragina-ceae. Augustas Quirinas Rivinus (Bachman 1652—1723) iš Vokietijos pirmasis atmetė augalijos dalinimą į augalus, medžius, krūmus ir žoles, įvedė naują nomenklatūrą ir daug genčių pavadinimų. XVIII a. pradžioje veikė prancūzas Joseph Pitton de Tour-nefort (1656—1708). Kelionėse Europoje ir Rytų kraštuose surinko dideles kolekcijas, kur buvo ir 1300 naujų augalų rūšių. Jo veikaluose priimta nauja augalų sistema buvo geriausia bei tobuliausia ligi Linné. Tournefort turėjo daug šalininkų, bet ir daug priešų, pvz. Magnol, nes jo sistema turėjo nemaža trūkumų. Vokietis Dillenius (1687—1747) davė ir samanų aprašymą (Historia muscorum) iš 1000 rūšių su piešiniais. Prancūzas Vaillant (1669—1722) tyrinėjo Paryžiaus apylinkių florą. Italijoje, Olandijoje, Anglijoje, Rusijoje ir kt. atsirado daug botanikų, tyrinėjusių savo kraštų augmeniją. Tyrinėjami ne tiktai augš-tesni augalai — žieduočiai, bet ir žemesni — sporiniai. XVII a. mikroskopo išradimas davė pradžią ir augalų anatomijai. Nehe-mias Grew (1628—1711) iš Anglijos ir Marcelio Malpighi iš Italijos (1628—1694) yra augalų anatomijos tėvai. Jie parašė pirmus veikalus iš augalų anatomijos, kur aprašo augalų anatominę struktūrą, pvz., parenchi-ma, pieno indai ir kt. XVII a. yra ir augalų fiziologijos pradžia. Vokietis Camerarius (1665—1721) De sexu plantarum veikale pirmasis eksperimentinu būdu nustato augalų vyriškųjų ir moteriškųjų organų struktūrą ir jų funkcijas. Prancūzas Vaillant taip pat dirbo šioje srityje, o anglas Hales (1677—1761) tyrinėjo augalų sulčių judėjimą. Camerarius’o tyrinėjimai buvo tęsiami Anglijoje.

3. Linnéjo sekėjai ir priešai ligi Jussieu. Nė vienam botanikui dar nebuvo pavykę sudaryti tokios sistemos, kuri apimtų visą augaliją. Tik Linné (1707—1778) pavyko surasti augalų klasifikacijos būdą, kuris apėmė visą augaliją, ir buvo tų laikų tobuliausias ir logiškiausias. Linné sistema yra pagrįsta tiktai augalų lytinių organų — kuokelių ir piestelių — forma. Dėl to ši sistema pavadinta seksualiąja sistema. Linné nustato 24 klases, iš kurių 23 apima žieduočius, o 24-ji sporinius augalus. Jis visiems augalams įvedė binarę nomenklatūrą, nustatė genties ir rūšies pavadinimus. Visa dabartinės botanikos nomenklatūra yra pagrįsta Linné darbais. Daugiausia ginčų kilo jieškant natūraliosios klasifikacijos būdo. Linné prisipažino, kad natūraliajai sistemai sudaryti dar nepakanka žinių apie augalų struktūrą. Michael Adanson (1727—1800) iš Paryžiaus stengėsi sudaryti tokią natūraliąją sistemą. Jis nustatė 58 šeimas, pasiremdamas ne vienu, bet daugeliu organų, atsižvelgdamas į tai, kad įvairūs organai nevienodai yra svarbūs klasifikacijos tikslams.

III. Natūraliosios sistemos laikotarpis ryšium su dogma apie rūšių pastovu-m ą (1789—1860). Dėl botanikos didelės diferenciacijos nuo šio periodo įvairių botanikos šakų istorija tenka skyrium nagrinėti.

1. Sistematika. Daugumas vokiečių, švedų ir anglų botanikų laikosi Linné žodžių: „juo daugiau augalų rūšių botanikas pažįsta, juo jis yra geresnis” ir jo seksualiąją sistemą priima kaip tobuliausią, manydami, kad botanika šita sistema jau pa-

J. Bauhino Augalų istorijos antraštinis puslapis

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+4041-0=4041 wiki spaudos ženklai).