siekė savo apogėjų. Tik tereikia aprašyti nauji augalai ir ištaisyti kaikurie šios sistemos trūkumai. Prancūzijoje prasidėjo nauja kryptis sistematikos ir morfologijos srityje. Bernard de Jussieu išleistame 1759 augalų sąraše duoda augalų klasifikaciją, pagrįstą natūraliaisiais ir nenatūraliaisiais pažymiais. A. L. de Jussieu (1748—1836) sudarė natūraliąją sistemą. Visa dabartinė augalų sistematika yra pagrįsta Jussieu darbais. Nuo to laiko svarbiausias B. tikslas pasidaro smulkesnis augalų organizacijos tyrinėjimas, norint patobulinti natūraliąją augalų sistemą. Veikale Genera plantarum Jussieu visą augaliją padalino į didelius skyrius, savo ruožtu pagal žiedo struktūrą į mažesnius vienetus—klases ir į 100 šeimų, daugiausia atitinkančias šeimas. vartojamas dabartinėje sistematikoje. De Jussieu sistema pagrįsta ne vienu, kaip tai daro Linné, bet daugeliu požymių. Tik jis maža dėmesio tekreipia į vaisiaus struktūrą. Priešingai savo pirmatakams, kurie tiktai įvardindavo klases ir skyrius, Jussieu nurodo jų svarbesnius požymius ir duoda kiekvienos šeimos aprašymą. Augustin Pyramus de Candolle (1778—1841) iš Genevos sukūrė vieną iš didžiausiųjų botanikos sistematikos veikalų — Prodromus systematis naturalis, kuriame aprašytos visos ligi to laiko žinomos augalų rūšys ir viskas klasifikuota pagal natūraliąją sistemą. si sistema, susidariusi iš 3 klasių ir 194 šeimų, yra tobuliausia ir geriausia po Jussieu. Vokietis Bartling (.1798—1875) bandė sujungti Jussieu ir De Candolle natūraliosios sistemos principus, nustatant naujas klases ir šeimas. Anglų botaniko Roberto Browno (1773—1858) sistema yra grynai natūralioji. Austras Endlicher, prancūzas A. Brogniart (1828-1837) ir anglas J. Lindley (1799—18 5), taip pat austras Willkom tobulino natūraląją augalų sistemą. Brog-niai'to (Énumération des genres de plantes cultivées au Muséum d’histoire naturelle de Paris) sistema prasideda sporiniais augalais ir baigiasi žieduočiais. Jis skiria pli-kasėklius nuo gaubtasėklių augalų. Pastaruosius dalina į vienaskilčius ir dviskilčius, kaip yra daroma ir dabar. Jo sistema apima 68 klases ir 296 šeimas. J. Lindley stengėsi surasti natūraliosios sistemos teoretinius pagrindus ir principus.
2. Augalų geografija. Augalų si-stemikos progresas ir įvairių kraštų floros tyrinėjimai pradėjo naujos botanikos šakos — augalų geografijos atsiradimą. Jos pradžią randame XVIII a. Toui-neforto, Linné (Flora lapponica, Flora suecica), Gmelino (Flora sibirica), Saussure (Voyage dans les Alpes) kelionių aprašyanuose. Alexandr Humboldt (1769—1859) yra augalų geografijos tėvas. Jo veikaluose Ansichten der Natur, Ideen zu einer Geographie der Pflanzen ir kituose duodama žinių apie augalų išsiplatinimą ryšium su klimato sąlygomis. Vis didesnės įtakos augalų geografijai gauna sisteminiai tyrimai, pvz. Roberto Browno darbai apie Australiją. Pirmą augalų geografijos sintezę padarė danas Schouw. Tolesnį etapą augalų geografijoje daro Alphonse De Candolle darbai. Unger nurodo, kad augmenijos provincijos nustatomos ne tiktai ryšium su klimato sąlygomis ir statistiniais duomenimis, bet ir geog-rafjos — paleogeografijos tyrinėjimais.
3. Morfologija metamorfozės ir spiralinės teorijos įtakoje. Natūraliosios sistemos įkūrimas ir patobulinimas sužadino ir morfologijos kūrybą. Tam davė pradžią Goethe veikalu Versuch über die Metamorphose der Pflanzen (1790), kur jis stengėsi išaiškinti atskirus to paties augalo organų gi-minumo santykius. Metamorfozė stengiasi išaiškinti, kaip kiekvienas toks organas yra išsivystęs iš idealiojo pagrindo organo — iš lapo. Priešingai, De Candolle savo simetrijos teorija stengėsi atskirus augalus išvesti iš bendro idealiojo simetrijos plano arba tipo. Goethės ir De Candolle darbai įvairiuose kraštuose sukėlė daugybę natūrfilosofiš-kų spekuliacijų apie augalų organus. Botanikos mokslas vis progresavo, nes Goethės ir De Candolle simetrijos metamorfozės teorija turėjo gerą branduolį, būtent, kad augalų organuose, be su fiziologija susijusių skirtumų, galima pastebėti ir tam tikrų panašumų. Schimper 1830 sukūrė lapo pri-segimo teoriją, o Alexandr Braun (1835) tą teoriją praplėtė, ir dėl to ji pavadinta Schimperio Brauno teorija.
4. Sistematika ir morfologija raidos istorijos ir sporinių augalų t y r i n ė j i-m ų įtakoje. Mikroskopo patobulinimas XIX a. pradžioje pakurstė gilesnį augalų anatomijos (Mohl .1805-1872), ląstelių (Nageli 1817—1891) ir raidos (embriologijos) tyrinėjimą — ne tiktai žieduočių, bet ir sporinių augalų, šie tyrinėjimai turėjo didelės įtakos augalų morfologijos mokslui. Matthias Jakob Schleiden (1804—1881) parašė vadovėlį Grundzüge der Botanik arba Botanik als induktive Wissenschaft, kuriame ligšiolinės filosofijos vietoje pavartotas induktyvusis metodas. Morfologijai pagrindą daro organo raida. Schleideno pėdsakais eina prancūzas Payer, sveicarietis Nageli, kurio nuopelnas yra sporinių augalų srity; Hofmeister (1824-—1877) parašė veikalą apie žieduočių gemalą, kur nurodo jo rai-