dos istoriją ir jų genetinį giminumą tarp žieduočių, induočių ir stiebuočių. šie visi tyrinėjimai buvo akstinas nuodugniam sporinių augalų tyrinėjimui. De Bary (1831--1888) pradėjo tyrinėti grybus, o kiti dumblius.
5. Augalų anatomija prasidėjo, išradus ir patobulinus mikroskopą. Robert Hooke 1667 pirmas nustatė ląstelinę augalų struktūrą. Malpighi ir Grew tyrinėjo augalų anatomiją ir parašė pirmus šios srities veikalus: Malpighi Anatomes planta-rum idea 1671, o Grew The anatomy of plants begun 1671. 1695 pasirodė van Leeu-wenhoeko Arcana naturae, kuriame duodamos kelios žinios iš augalų anatomijos. K. F. Wolff (1733—1794) yra po Malpighi ir Grew pirmasis, pasižymėjęs augalų anatomijos srityje. J. Hedwig (1730—1799) šioje srityje taip pat dirbo*. XIX a. ryšium su mikroskopo ir mikroskopinės technikos patobulinimu didesnę pažangą matome, aiškinant augalų ląstelių ir audinių struktūrą. Mirbel (1776—1854) yra mikroskopinės augalų anatomijos kūrėjas Prancūzijoje. K. Sprengel stengėsi išaiškinti kaikuriuos klausimus, susietus su ląstelių struktūra. Bernhardi aiškina indų ir audinių struktūrą. Moldenhaver tyrinėjo augalų indus ir audinius. Meyeno (1804—1840) ir Mohlio (1805—1872) darbai per 30 metų yra garsiausi augalų anatomijos (tuomet fitoto-mijos) tyrinėjimo srityje. Mohl pirmasis .nustatė, kad augalų indai susidarę iš ląstelių. Be to, Mohl tyrinėjo ir ląstelių sienelės sustorėjimą, nustatė naują audinių grupavimą ir įkūrė lyginamąją augalų anatomiją. Mohl patobulino mikroskopinę techniką.
1831 R. Brown rado branduolį augalų ląstelėse, bet negalėjo išaiškinti reikšmės. 1838 Schleiden paskelbė savo ląstelių raidos teoriją. Jis tyrinėjo ir jų struktūrą, nustatė, kad jose yra branduolys (citoblastas) ir cistoblastoma. 'Nageli (1844-1846) tyrė ląstelių raidą ir dalinimąsi. Tyrinėjama protoplazma, chlorofilo grūdai, ląstelių dalini-masisi ir t. t. Audinių raidos ir jų klasifikacijos srityje dirbo Nageli, Unger ir kt.; 1860 Nageli išreiškė molekularinę ląstelių struktūros teoriją ir davė savo augimo teoriją su intersuscepcijos pagalba.
6. Augalų fiziologijos mokslas prasideda tik XVI ir XVII a. Kad augalai turi dviejų lyčių organus ir kad dėl veisi-mosi reikalingas dulkelių su motele susilie-mas, tai pirmas nustatė R. J. Camerarius tarp 1691 ir 1694. Kölreuter (1733—1806) ir Konrad Sprengel (1750—1816) šitą seksualinę teoriją dar daugiau patvirtino eksperimentiniu būdu. Pirmajam pavyko sudaryti daug augalų hibridų, o Sprengel išaiškino santykius tarp augalų ir vabzdžių ir šių pastarųjų vaidmenį žiedams apdulkinti. Betgi ir vėliau dar atsirado seksualinės teorijos priešų, kol augalų apvaisinimo procesai nebuvo mikroskopu nustatyti Amicio (1823), Brogniart’o (1826) ir kt. tyrinėjimais. Gärtner savo darbuose (1826—1849) duoda žinių apie augalų kryžiavimą, kurių jis pats padarė per 9000. 'Sporinių augalų seksuališkumas buvo nustatytas 1851-1860. šioje srityje dirbo Leszczyc-Suminski, Hofmeister ir Nageli, Decaisne, Thuret. Augalų maitinimo teorija turi savo pradžią Malpi-ghio (1671), Mariotte (1717) ir Hales’o (1727) darbuose. Pirmasis kalba apie organų reikšmę maitinimui, apie maitinimosi medžiagos „principus”, o pastarasis — apie maisto ir sulčių judėjimą. Malpighio ir Ha-les’o darbai nustatė, kad augalų maisto dalis gaunama iš oro. Bet tiktai chemijos pažanga nuo Lavoisier’io darbų įgalino išaugti modernei naujai augalų maitinimosi teorijai 1774. Dar flogistono teorijos šalininkas anglas Pristley surado deguonį ir 1779 įrodė, kad augalas išleidžia deguonį, vad. švaresnį orą. Tais pačiais metais Jngen Housz nurodo, kad augalas gali išleisti deguonį tiktai šviesoje, o 1796 nustato augalų angliarūgštės iš oro asimiliaciją ir kvėpavimą. J. Senebier tyrinėjo šviesos reikšmę augalų asimiliacijai. Th. de Saussure smulkiau tyrinėjo augalų maitinimąsi ir eksperimentiniu būdu patvirtino visus maitinimosi ir augalų medžiagos apykaitos procesus. Dut-rochet tyrinėjo kvėpavimo procesus, sulčių judėjimą augaluose ir vad. endosmozę. De Candolle parašė augalų fiziologijos veikalą (1832). Kaip sintezės būdu pavyko gauti organinė medžiaga iš neorganinės, mokslininkai po 1840 gyvybės procesus ir ypač augalų maitinimosi problemas stengiasi daugiau tyrinėti. Gilesnių tyrinėjimų davė Liebig, Boussingault. Augimo procesai, tro-pizmas, ūselių ir vijoklinių augalų judėjimai ir jautrumo judėjimai jau seniai buvo žinomi. Ray (1693), Du Hamel (Physique des arbres, 1758) duoda jų aprašymą. Do-dart (1700) pradeda tyrinėti tropizmus; Linné šituos reiškinius stengiasi klasifikuoti. 1800 Knight eksperimentiniu būdu nurodo žemės traukiamosios jėgos reikšmę augimui ir geotropizmui; Mohl tyrinėjo vijoklinių augalų judėjimo priežastis, kiti tyrinėjo fototropizmą, Brücke .1848 tyrinėjo mimozos lapus, Harting 1842 tyrinėjimais stengėsi išaiškinti santykius tarp augimo ir temperatūros. Protoplazmos judėjimą ląstelėse atrado Corti charoje 1772, jį tyrinėjo Treviranus (1811) nitelėje, o vėliau Ami-ci, Meyen, Schleiden.
Ir augimo procesų srityje vieni stengiasi