Puslapis:LE03.djvu/219

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

nai. Pastarojoje grandyje yra augšciausioji B. viršūnė, Itatiaya (2987 .m). B. kalnai yra seni, nusidėvėję, daugiausia gneiso, granito ir kristalinių skalūnų masės, kurias dengia jaunesnės kilmės dangos. Kaikur j paviršių yra prasilaužusiųjų vulkaninės kilmės uolienų. Visu Atlanto pajūriu plokštakalnės dalyje tęsiasi siauras, derlingas pakraščio ruožas. Jis ir plokštakalnės centras bei pietinė jo dalis yra tirščiausiai gyvenami.

Klimatas įvairus ir atitinkąs skirtingus paviršiaus regionus ir bendras klimatines juostas. Nemaža nulemia ir pajūrio kalnynas, kurį nuo plokštakalnės centrinės dalies skiria Sao Francisco upė. šis kalnynas, kaikur iki 3000 m nuo j. 1. iškildamas, kraštui tapo kritulių takoskyra: Atlanto vėjai jo verčiami pakilti, ir jų nešamieji debesys netenka kritulių. Užtat pajūryje kritulių gausu, o į vakarus jų vis mažėja. B. skiriamos trys pagrindinės klimatinės sritys: Amazonės žemumos, pajūrio ir plokštakalnės centrinės sritys. K rašto pietinė dalis, yra vidurinės klimatinės juostos. žemumoje klimatas yra drėgnas, karštas, atogrąžinis, per ištisus metus mažai be- sikeičiąs. Tik du metų laikai tėra: sausasis ir lietų sezonai. Sausiausieji mėnesiai yra spalis ir lapkritys. Kovo ir balandžio mėnesiais kritulių esti daugiausia. Karštojo klimato zonos plokštakalnės temperatūrą švelnina žymus jos pakilimas nuo j. 1. lygio. Tai ypač juntama jos centrinėje dalyje. Kritulių kiekis visoje plokštakalnėje mažėja, tolstant nuo Atlanto, čia ir šilčiau, drėgniau. Plokštakalnės centre birželio mėnuo yra sausiausias, čia ir pajūryje vis

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+1812-0=1812 wiki spaudos ženklai).