Puslapis:LE03.djvu/225

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

kariuomenę į Italiją. Karo pabaigoje opozicija prieš prezidentą G. Vargas sustiprėjo, o jos šūkis buvo grįžti į konstitucinį valdymą. 1945 revoliucinis sąjūdis prezidentą privertė atsistatyti. Naujuoju prezidentu buvo išrinktas gen. Eurico Gaspar Dutra (1946—1950). Naujoji konstitucija atgaivino demokratinį krašto valdymą. 1950 dr. Vargas jau demokratiniu būdu išrinktas respublikos prezidentu. Jis pasinešė į plačias socialines reformas.

H. G. James Brasil aüter a Century oi Indepen-denee 1925; G. Freyre B. 1945; R. De Mendoma Breve historia dėl Brazil 1950; C. Brandenburger Pernambuco und der Entwicklung B—s zur Selbständigkeit 1917; A. Curis Argentina, Brazil and Chile since Independence 1935.

Brazilijos lietuviai. Didžiausia lietuvių kolonija P. Amerikoje yra Brazilijoje. Brazilijos oficialiaisiais duomenimis,

1951 B. būta 44.803 lietuvių. Maždaug trečdalis telkiasi Säo Paulo mieste, jo priemiesčiuose ir to pat vardo provincijoje. Vien 1927 S. Paulo Darbo Departamento apskaičiavimu, iš Lietuvos atvyko 11.714 žmonių. Pagal P. Amerikoje nusistovėjusią tautybės sąvoką, visi iš Lietuvos atvykusieji vadinami lietuviais, nors jų tarpe esama žydų, rusų, lenkų ir kt.

Antroji didesnė lietuvių kolonija yra Rio de Janeiro mieste — per 400 tautiečių. Po keletą ir keliasdešimt lietuvių šeimų gyvena Porto Alegre, Santos, Curitiba, Jose Bonifacio ir kituose miestuose bei miesteliuose. Daugumas B. L. išsiblaškė po visą šalį, ypač po pakenčiamesnio klimato sritis, kaip Rio Grande do Sul, Santa Catha-rina, Parana.

Pirmoji keliasdešimties šeimų lietuvių grupė į B. atvyko 1888—1890. Daugiausia jų būta alytiškių. Kūrėsi ūkiuose ir mažesniuose miesteliuose vėsesnio klimato zonoje, arčiau Urugvajaus. Jie ir kiti XIX a. pabaigos lietuviai išsisklaidė ir nutauto, nepalikę ryškesnių pėdsakų. Ligi 1926 B. L. įregistruota 8.146 ateiviai, bet nežinia, kiek mūsiškių per nesusipratimą pasisakė svetimtaučiais.

Naujoji masinė lietuvių emigracija į B. vyko tarp 1926 ir 1930. Tais metais S. Paulo mieste ir estade susikūrė jau 30.000 lietuvių kolonija. Tačiau ji greit sumažėjo, Brazilijai valstybiniu mastu imigraciją pradėjus varžyti ir dėl sunkios ūkinės krizės bei nedarbo daliai lietuvių iškeliavus į Argentiną, Urugvajų arba atgal į tėvynę, į kur jie Lietuvos konsulato buvo grąžinami nemokamai arba už pusę kainos.

Trečioji lietuvių ateivių banga, apie 500, Brazilijoje pasirodė po 1947 kaip tremtiniai. Daugumas jų susibūrė prie savųjų kolonijų S. Paulo ir Rio de Janeiro miestuose. Masinę emigraciją į B. ypač patraukė nemokamos kelionės ir pigiai įsigyjamų žemių pažadai. Tada B. užsimojus išplėsti kavos plantacijų ūkį, buvo pasigendama darbininkų. Parlamentas, kurio 99% atstovų buvo plantacijų savininkai, nutarė apmokėti laivų bendrovėms už kiekvienos šeimos iš Europos atgabenimą iš valstybės iždo. Įstatymu greitai pasinaudojo laivų bendrovės, ir neskrupulingi jų agentai paviliojo daug nepatyrusių emigrantų „gerų uždarbių ir pigių žemių” pajieškoti.

Bet tikrovėje tie darbai ir uždarbiai, ypač kavos plantacijose, buvo panašūs į vergų darbą. .Nemokėdamai portugalų kalbos, .nepažindami vietos žmonių su labai svetimais lietuvių būdui jų įpročiais, atsidūrę gudriai užmestose išnaudojimo sistemos pinklėse ir dažnai nepakenčiamame klimate, daug lietuvių patyrė nežmonišką vargą ir priespaudą. Tačiau kurie fiziškai ir morališkai nepalūžo, ilgainiui pasidarė geresnes gyvenimo sąlygas. Daug kas bėgo iš kavos ir vatos plantacijų, iš ryžių ir cukrinių nendrių ūkių, iš miško ir kitų viešųjų darbų, kartu ir iš nesibaigiamų skolų, ir spietėsi didesniuose miestuose prie pramonės, prekybos, amatų. Ilgainiui vieni tapo šiokių tokių įmonių savininkais, smulkiais amatininkais, kiti fabrikų darbininkais ir įvairiais tarnautojais, žemės ūkyje likusieji arba įsigijo nedideles nuosavybes arba jas nuomoja. Maždaug pusė B. L. dabar laikoma jau pasiturinčiais žmonėmis, tos šalies gyvenimo mastu matuojant. Tik konstatuojama, kad medžiaginio būvio pagerėjimu lygiagrečiai nepagerėjo jų tautinis atsparumas bei dvasinė kultūra.

Kaip kitose P. Amerikos senesnėse lietuvių kolonijose, B. L. ilgai trūko vadovaujančių rimtų asmenybių, kvalifikuotų inte-ligentinių pajėgų kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje. Masinės emigracijos metu

DULK pirmininkas adv. R. Skipitis pas Rio Janeiro lietuvius

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+4719-0=4719 wiki spaudos ženklai).