1830) ir autonominės raidos (nuo 1830 ligi mūsų dienų). Pirmojo laikotarpio metu ji tebuvo tik portugalų literatūros šaka. Pirmieji B. L. puoselėtojai buvo jėzuitai misionieriai. žymiausias jų — José de Anchieta (1553—1597), paruošęs dirvą savo religinio turinio raštais, poemomis ir draminėmis misterijomis portugalų ir indėnų tupi kalba.
Nuo XVI a. vidurio pasirodo B. L. aušros apraiškos, kurias pradėjo puoselėti portugalai, atvykę j Braziliją ir sėmę įkvėpimo savo kūrybai iš juos supusios aplinkos. XVI a. pasižymi Benito Teksera Pinto, poetas ir rasytojas, vadinamos Pernambuco mokyklos vadas, pavyzdžiu ėmęs Camoensą. XVII a. žymiausia asmenybė buvo Gregorio de Mattos Guerra (1623-1696). Tai buvo tikras brazilų François Villon. Jis buvo puikus lyrikas, satyrikas, praturtinęs portugalų kalbą naujomis formomis ir žodžiais. Minėtinas ir Manuel Botelho de Oliveira (1636—1711), pasidavęs ispanų gon-goinstu jtakai. Prozos klasiku laikomas Fray Vicente de Salvador (1564—1636).
Antrojo laikotarpio metu portugalu įta-ka palaipsniui silpnėjo. Iš didelio skaičiaus poetų ir rašytojų, kultivavusių dirbtine eleginę ir pagyrų valdovams poeziją, teišliko Manoel de Santa Maria Itaparica (1704— 1768) ir Antonio José da Silva (1705-1739), kuris Portugalijoje buvo inkvizicijos sudegintas lauže kaip eretikas. To meto prozos rašytojai nepasiekė jų laikų poetų lygio.
Su Brazilijos politine nepriklausomybe prasideda trečiasis laikotarpis. Karaliaus dvarui iš Lisabonos persikėlus i Rio de Janeiro ir Brazilijai pasiskelbus imperija, literatūrinė veikla žvmiai pagyvėjo ir poezija pradeda rasti įkvėpimo įvairiuose šaltiniuose. Iš vienos pusės jos pobūdis yra perdėm krikščioniškas, imant temas ir jas perdirbant iš katalikų tikėjimo, o ne iš klasiškosios mitologijos; iš kitos pusės — ji pasiduoda prancūzų poetų jtakai. Prancūzų romantizmas, religingumas, iškalbingumas ir sentimentalumas atspindi to laikotarpio daugelio poetų kūryboje. Pvz. pirmasis brazilų poetas romantikas Domingo Goncalvez de Magahâes (1811—1882) rašė eilėraščius, visiškai primenančius Chateau-briand’ą ir Lamartine. Bet šalia to jis apdainavo savo krašto grožį ir mėgino įžvelgti j indėno sielą. Romantinių poetų eilę baigia augščiausio iškilimo ir kūrybingiausios vaizduotės dainius, vienintelis tikras brazilas, nes jo gyslose tekėjo trijų rasių kraujas, — Antonio Gonçalves Dias (1823 —1864), apdainavęs savo liūdesius ir ilgesius po portugalų dangumi (buvo ištremtas), lygiai kaip ir indėnų legendas, jų nepaliestas girias bei upes, ryškiomis strofomis apraudojęs indėnų rasės tragediją ir tuo patapęs brazilų tautiniu poetu. Jis turėjo daug sekėjų ir gerbėjų per ištisą šimtmečio ketvirtį. Iš romantizmo brazilų poezija persimetė į parnasizmą. šios srovės žymiausias atstovas buvo Joaquim Machado de Assis (1839—1908), didžiausias B. L. genijus. Būdamas rafinuoto temperamento, jis įkvėpė naują dvasią poezijai, nors pats iš esmės buvo klasiškasis rašytojas, su giliu liūdesiu pergyvenęs žmonijos skausmus ir juos fiksavęs su žavia šypsena. Kiti du žymūs parnasinlnkai buvo Olavo Bilac (1865—1918) Ir Raymundo Corrėa (1860—1911). O. Bilac yra ne tik didžiausias brazilų poetas parnasininkas, bet ir vienas žymiausiųjų, portugališkai rašiusiųjų. Jo eilėraščiai skambūs, spalvingi ir turtingi egzotinių vizijų. R. Corrêa buvo rafinuočiausias tos mokyklos poetas.
Brazilų romanas prasidėjo romantinio laikotarpio metu riterišku indėno traktavimu ir „šatobrianišku” gamtos jausmu. Tuos bruožus pastebime didžiausio brazilų romantinių romanų José de Alencar (1829 —1877) kūrėjo kūryboje. Jo romanai Gua-rany, Iracema yra dvasinio paprastumo ir stilizuoto grožio suderinimas, bet kartu jie yra pilni braziliškų girių šviesaus tvaskė-jimo. Alfredo de Taunay (1843-1899), nors ir romantikas, buvo brazilų realistinio romano pradininkas. Grynas ir skeptinio pobūdžio realizmas yra būdingas poeto J. Machado de Assio romanuose, kaip Braz Cubas, Quincas Borba ir Dom Casmurro. Jis čia vaizduoja gyvenimą tokį, koks yra, negirdamas sielos ir nesidžiaugdamas gėriu.
Visiškai atsiskyręs nuo visų kitų yra Eu-clydes da Cunha (186o—1909), garsiausios brazilų knygos autorius (Os Certoes).
Naujausioji literatūra. Poezijoje parna-sizmas išlaikė savo vyravimą, bet beveik išimtinai apsiribojo metrinėmis formomis (ypač sonetais) ir klasiškomis reminiscencijomis. Betgi poezija naudojosi spontia motyvų laisve ir kūrė romantiškais bei tipiškais braziliškais siužetais. Apie 1923 B. L. pasirodė apraiškos judėjimo, kuris buvo pavadintas „moderniuoju” ir kuris tebetrunka. Tas sujudimas daug atvejų panašus į Europos kraštų sujudimus ir ypač į futurizmą. Jis žavisi mechanine pažanga ir šiaipjau reiškia pirmykštės būklės sielos ilgesį ir tvirtina, kad modernumas esąs svarbesnis už grožį ir kad poetas betkuria kaina turįs būti originalus. Tačiau tas sambrūzdis yra davęs keletą gerų poetų, iš kurių žymiausias Jorge de Lima (g. 1895), labai šakotas talentas, tarp kitko sukūręs Brazilijos negrų poeziją.
Romano srityje jo akiračiai po truputį išsiplėtė ir apėmė visą sudėtingą šių dienų gyvenimą. Machado de Assis, gvildenęs