Puslapis:LE03.djvu/242

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

padovanojęs Vilniaus muzėjui 100 akmens kirvukų, „surastų Belmanto dvaro pilkapiuose”. Tačiau šių radinių metriką tenka labai kritiškai vertinti, nes akmens kirvukų pilkapiuose ligi šiol nesurasta ne tiktai Beknanto apylinkėse, bet ir šiaip Lietuvoje. Greičiausia Plateris bus surinkęs tuos kirvukus ,ne tik Belmanto apylinkėse, bet ir kitose vietose už B. A. ribų. B. A. akmens kirvukų formos yra įvairios. Be paprastų darbo kirvių su skylute kotui, čia randama ir labai gražaus darbo kovos kirvių. Iš jų tarpo ypač išsiskiria vėlyvieji vadinamosios laivinių kirvių kultūros atstovai, kalbą apie santykius su dabar vidurinės Rusijos Fatjanovo kultūra, šie kovos kirviai yra jau iš pereinamojo laikotarpio tarp akmens ir žalvario amžių. Greičiausia šio krašto gyv. ilgai buvo medžiotojai ir žvejai, nes seniausiame ligi šiol žinomame B- A. Dūkšto piliakalnyje, kur buvo surasta akmens kirvių ir visokių kaulo dirbinių, neužtikta jokių grūdų pėdsakų, tik sumedžiotų gyvulių (šerno, bebro, elnio) kaulų. Nežinoma ir šio laikotarpio kapų, to vyriausio šaltinio žmonių dvasiniam gyvenimui pažinti.

Iš žalvario amžiaus (maždaug 1500—500 pr. Kr.) B. A. ligi šiol nesurasta nė vieno aiškaus radinio. Reikia spėti, kad akmens amžiaus kultūra B. A. užsitęsė ligi pat mūsų eros pradžios- žymi kaulo dirbinių dalis, surastoji Dūkšto piliakalny, priskirtina prieškristiniam laikotarpiui.

Pirmaisiais amžiais po Kr., išsiplėtus turtingai metalų kultūrai Lietuvoje, ir B. A. užtinkame nemaža tos kultūros pėdsakų. Ypač vidurinis ir naujasis geležies amžius yra atstovaujamas didesnio priešistorinių laikų paminklų skaičiaus. Gražiausios medžiagos iš senojo (0—400 po Kr.) ir v i-durinio geležies amžiaus (400— 800 po Kr.) yra davę Dūkšto pilkapiai. Be to, pačioje Brėslaujoje buvo surasta masyvi V—VI a- po Kr. žalvarinė pasaginė fibula, kurios apskriti galai buvo papuošti emale.

B. A. ypač gausu pilkapių. Naujojo geležies amžiaus (800 — 1250 po Kristaus), žinoma pilkapių daugiausia Ap-s'ose, Belmante, Bobiškyje, Kaušininkuose, Lapušiškiuose, Padysnyje, Padūdyje, Pasa-manyje, Raciškiuose, Rimšėje, Selkiuose, Ustijuose, Visagine ir žvėriniuose. Deginti-niai pilkapiai radinių buvo visai neturtingi: čia surasta tiktai anglių, degintų kaulų pėdsakų ir molinių puodų šukių. Griautiniai pilkapiai buvo turtingesni. Ten prie skeleto surasta rankomis lipdytų molinių puodų, geležinių peiliukų, galąstuvėlis, skiltuvų su titnagu, žalvarinių fibulų, api-rankių ir žiedų. Prie kiekvieno skeleto buvo surasta ir ginklų: vienur geležinių jiečių, kitur kirvių. Pokrovskij spėja, kad rytinėje kapinyno dalyje buvę palaidoti slavai, o vakarinėje — lietuviai. Belmanto pilkapių grupė yra apie % km į pietus nuo Belmanto dvaro. Iš viso Pokrovskij jų buvo suskaitęs ligi 76. Daugumas pilkapių yra apskriti, tačiau pasitaiko ir apvalios formos. Visuose septyniuose Pokrovskio tyrinėtuose pilkapiuose buvo užtikta degintų kūnų pėdsakų. Iš viso čia buvo surasta tik vienas rankomis lipdytas molinis puodas, geležinė sagtis ir keletas geležies ir žalvario dirbinių fragmentų. Pokrovskij ir šituos pilkapius skiria lietuviams, nes čia vyrauja kūnų deginimo paprotys, kurio negalima susekti toliau slavų gyventose vietose. Be to, Pokrovskij yra tyrinėjęs 20 pilkapių Racko miške. Pilkapių grupę sudaro 90 mažų pilkapių. Visuose pilkapiuose, be vieno, susidurta su degintųjų kūnų laidojimu. Degintųjų kūnų kaulai čia buvo laidojami arba pilkapio apačioje, arba pačiame pylime, arba net pilkapio viršuje. Pilkapiai radinių irgi nedaug teturi. XX a. pradžioje kun. J. žiogas Lapušiškiuose buvo užtikęs per 40 įvairaus didumo pilkapių. Pilkapiai taip pat radinių neturtingi.

B. A. gausu ir fortifikacinių įrengimų, įvairios formos piliakalnių nuo akmens amžiaus ligi istorinių laikų. Iš žymesniųjų paminėtini: Juodkalnis (netoli Apsu), ties Drūkšiais Broliakalnis, Verkakalnis ir ežero saloje pilis su XVI—XVII a. mūro pilies griuvėsiais, toliau Dūkšto, čebariškių, La-pušiškių, Ugarių ežero saloje, Mizerų, Mas-tiščės, Niurvėnų, Raciškių, Raugiškių, Rimšės, švikštėnų, šaltinių, šaurų, Totorovšči-nos. Prie pačių seniausiųjų reikia priskirti L. Krzyvickio 1909 tyrinėtasis Dūkšto piliakalnis. čia surasta akmens kirvių, įvairių kaulo dirbinių, puodų šukių, šerno, bebro, elnio kaulų. Vienas iš didžiausiųjų piliakalnių stūkso pačiame B. miestelio vidury. Piliakalnis turi gana taisyklingą nupjauto kūgio formą. Greičiausiai čia buvo jau istoriniais laikais minimos pilies ginamoji siena. Piliakalniai B. A. yra išmėtyti po visą kraštą, bet daug vietų jie daro atskiras grupes. Piliakalniai turėjo sulaikyti kaimynų įsiveržimus į Breslaujos kraštą. Dalis istorinių laikų ginamųjų pilių (Drūkšių, Breslaujos, Drujos ir kt.) buvo pastatyta ant priešistorinių piliakalnių.

Apie prekybinius B. teritoi’ijos santykius su tolimaisiais Rytais kalba randamosios arabų monetos. Raudonosios kaime (Dysnos aps.) surasta apie 2 svarus IX ir X a. kufinių dirgemų ir Vidžių dvare buvo rasta dvi kutinės dirgemos 907—908 ir 914—• 915- Tokių pat radinių surasta ir B. A. kaimynystėje — Polocko krašte: netoli Dri-sos, žemiau Dysnos buvo surasta 135 dirgemos 941. Arabų monetų randama nuo Vol-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+5636-0=5636 wiki spaudos ženklai).