bandė iš Labguvos išsikelti. 1587 jis norėjo gauti Pilupėnų parapiją, bet konsistorija nenorėjo iš Labguvos jo atleisti, kam tas mokąs visas vietines kalbas. Bet tais pačiais metais mirus Karaliaučiaus klebonui, Mažvydo buvusiam bendradarbiui ir jo raštų leidėjui B. Vilentui, nuo 1587 VI 11 B. gavo Karaliaučiaus parapiją, o tai parapijai priklausė ne vien lietuviai, bet ir lenkai. Todėl lenkams aprūpinti B. turėjo padėjėją lenką. Medžiagiškai daug geriau aprūpintas, negu Labguvoje, jis čia turėjo daugiau laiko ir savo literatūriniams darbams. Jų daugumą jis Karaliaučiuje ir nudirbo. 1589 išleidęs Giesmes Duchaunas (jo perredaguotą ir naujomis giesmėmis papildytą Mažvydo 1566—1570 giesmyną), Kan-cionalą ir Kolektas, jis daukiausia laiko skyrė Biblijai versti. Vertimą baigė 1590 XI 27. Po to prasidėjo jo ilgoji kova su bažnytine ir pasaulietine valdžia dėl tos Biblijos išleidimo. Kova 1599 baigėsi valdžios nutarimu iš jo rankraštį atpirkti. Bet tas rankraštis niekada nebuvo išspausdintas. Kovodamas dėl jos išleidimo, B. 1595 VII viename savo laiške grasino, kad, jei Biblijos leidimo reikalas nejudąs iš vietos, tai jis jieškosiąs kito pono. Gi tokiu leidėju, be abejo, jam butų buvęs koks Lietuvos didikas, galimas daiktas, vienas tų, kurio globėju vakarų Vokietijoje ir B. tam tikru metu yra buvęs. Tuo tarpu M. Lietuvoje pradėjo siausti maras, pasiekęs ir Karaliaučių, ir B. maru mirė.
Be anų 1589 išleistųjų savo knygų, B. tesugebėjo 1591 išspausdinti dviejų tomų Postillą Tatai esti Trumpą ir Prastą Isch-guldimą Ewangeliu. Kiti jo darbai liko rankraščiais, daugumu ligi mūsų laikų nė neišlikusiais. Jau prieš 1569 jis lietuviškai išvertė Parvus Corpus Doctrinae Christia-nae Johannis Wigandi, valdžios pavestas, 1584 dar Labguvoje jis lietuviškai išvertė „Prisiegos” tekstą. Apie 1584 jis parašė Historia rerum prussicarum, kurios atskiros ir K. Ilennenbergerio nurašytosios dalys išliko Hennenbergerio literatūriniame palikime. Prieš 1589 išvertė Augustana Confessio ir Schmalkaldii Articuli. 1589 išvertė markgrafo Jurgio Fridricho įsakymą, draudžiantį skotams „kromininkams” su prekėmis keliauti Prūsų žemėje.
- L. Rhesa Geschichte d. lit. Bibel 1816; L. Geitler Bretkunova Litavska Postillą 1877 ; Probočių Anūkas Maž. Lietuvos buv. rašytojai 1920; J. Gerulis Bretke als Geschichtschreiber — A. £. SI. Ph. 1925 H. 1/2; (”) Zu Johannes Bretke — Studi Baltici V 1935—1936; (”) Bretke J. — Altpr. Biographie I 1941; J. Bertoleit Die Reformation unter d. preus. Litauer 1932; V. Falkenhahn Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke 1941; Vac. Biržiška Senųjų lietuvišku knygų istorija I 1953.
Breton 1) André (g. 1896) prancūzų poetas, rašytojas ir kritikas. Kurį laiką buvo dadaistų srovės atstovas, nuo 1924 pasuko į surrealizmą. Išsp. Las Pas perdus 1924, L’Immaculée conception 1930, Qu’est-ce que le surreal 1935, Position politique du surréalisme 1935, L’amour fou 1937, Arcane 17, 1946, Poèmes 1948.
2) Jules Adolphe (1827—1906) prancūzų tapytojas ir poetas, Dévigne mokinys. Pasižymėjo kaimo gyvenimo vaizdais: Laukų palaiminimas, Pjovėjas, Vyturio giesmė. Rašė eilėraščių. Išsp. Oeuvres poétiques, La vie d’un artiste 1890, Un peintre paysan 1895.
Bretonai Bretanijos pusiasalio vakarų Prancūzijos gyventojai, iš Anglijos atkilusių ( V a. anglosaksų išstumtų) keltų palikuonys, susimaišę su galais, žemo ūgio, tamsių akių, tvirto sudėjimo, griežto būdo, konservatyvūs, senųjų papročių ir drabužių mėgėjai. Tik XVII a. galutinai pasidavė krikščionybei. Iš maždaug 1,3 miliono gyventojų per 1 milionas kalba bretoniškai. 1922 įsteigtoji B. akademija sustiprino jų tautinį sąjūdį.
- M. Duhamel La Question bretonne 1929.
B. literatūra skirstoma į 3 laikotarpius: nuo VI a. .iki XI a. — sensasis, nuo XI a. iki XVI a. — vidurinysis, nuo XVI a. — naujasis.
Seniausia B. L. eina greta bardų literatūros, o daugelis senųjų garsių bardų, kaip Gweznou, Taliesin, Sulio, laikomi bretonais. Savo patriotine, istorine, erotine lyrika jie paliko įtakos ir to meto prancūzų dainiams.
Nuo XV a. beveik per 200 metų literatūra reiškėsi vien religinėmis temomis: 1475 pasirodė Vie de st. Nonn, 1530 — Grand Mystère de Jésus, 1576 Vie de st. Catherine, 1576 Le miroir de la mort, 1519 Légende de l’or, 1622 Doctrine chrétienne, 1657 Médi-tationes chrétiennes. Po daug religinių misterijų 1898 įkurtas liaudies teatras. Tais pačiais metais H. Bataille vaidinamas Ton Sang, précède de La Leperes statytas Comédie Parisienne. 1902 įkurtas Saint-Anne teatras, Bretonų Oberamergau.
XIX a. pabaigoje iškyla poetas, dramų rašytojas Joseph Le Bayon ir liaudies stiliaus poetas Théodore Claude-Henri Her-sart de la Villemarqué (1815—1895), 1838 išleidęs Barzaz-Breiz: Chants Populaires de la Bretagne, kurios sukėlė ilgus ginčus, kas yra jų autorius: Villemarqué ar liaudis. Daug liaudies poezijos, baladžių, atkurtųjų legendų išleido Franęois-Marie Luzel (1821—1895). Bretonų liaudies dainų nežinomus autorius kaikurie prancūzų kritikai laiko tokio pat talento kūrėjais, kaip Goethė, Byronas.
Bretonų ortografiją reformavo J. Goni-dec (1775—1838) ir išleido gramatiką.