Bruno Giordano Filippo (1548—1600) renesanso gadynės italų gamtos filosofas, poetas. 1563 stojo domininkonų ordinan Neapolyje, 1572 kunigas. Dėl palinkimo į palaidą poeziją ir dėl abejotinų išsireiškimų apie krikščionybės pagrindines dogmas suėjęs į konfliktą su ordinu ir bažnyčia. 1576 iš ordino pabėgo ir aplankė daug Europos miestų. Venecietis Mo-cenigo parsikvietė jį į Veneciją, bet 1592 nurodė inkvizicijai dėl erezijos. 1593 nugabentas Romon. Po ilgos bylos, nesutikdamas atšaukti, buvo atiduotas pasaulinei valdžiai ir sudegintas Campo de Fiori aikštėje. B. savo raštuose ir paskaitose stengėsi sugriauti aristotelizmą su naujos sistemos pagalba. Paėmęs labai prieštaraujančių minčių iš Heraklito ir stoikų, iš Anak-sagoro, neoplatonikų, iš Epikūro (Lukrecijaus), B. iš Koperniko astronominių pažiūrų vedė pasaulių begalybę estetinio panteizmo dvasioje. Daug jame randama ir aristotelinių elementų. Scholastikos įtaka jam pasireiškia, kada jis skelbia pasaulio vidinį vienumą. B. labai vertino Mikalojų Kuzietį, bet nuo jo labai skyrėsi. Atmetė Kristaus įsikūnijimą ir drauge viską, kas specifiškai krikščioniška, ir skelbė filosofijos visišką nepriklausymą betkuriam bažnytiniam autoritetui, šiuo atžvilgiu jis yra Spinozos ir Shellingo (dialogas Bruno 1802) pirmatakas. Jo lotyniškųjų raštų daugumas yra apie Raimundo Lullo ars magna; itališkai parašytosios jo komedijos, kur reiškiama jo pasaulėžiūra.
Iš B. raštų minėtini: La cena delle ceneri, Delà causa, principio ed uno 1584, Del l’infinito, universo ed mondi 1584, Spaccio dellà bestia trionfante 1584. Raštus išleido B. Croce ir G. Gentile 1907.
- L. Karsavin G. B. 1923; G. Gentile G. B. 1920; W. T. Fontaine Fortune, Matter and Providence 1939.
Brunot Ferdinand (1860—1938) prancūzų kalbininkas, nuo 1900 Sorbonos universiteto profesorius. 1925 Académie des inscriptions narys. Išsp. Histoire de la langue française des origines à 1900 (1905), kurią po jo mirties tęsė Ch, Bruneau, La langue postclassique 1932, La pensée et la langue 21936, Grammaire historique française 21937.
Bruns Viktor (1884—1943) vokiečių teisininkas, tarptautinės teisės žinovas. Berlyno universiteto profesorius, užsienių reikalų ministerijos patarėjas ir Vokietijos atstovas Tarptautiniame teisme. Išsp. Völkerrecht als Rechtsordnung 1920, Der international Richter .1933, Völkerrecht und Politik 1935.
Brunsberga (lenkų, o vok. Braunsberg) 1241 M. Lietuvoje įkurta kryžiuočių pilis toje vietoje, kur, tik pagal padavimus, buvęs prūsų nužudytas šv. Bruno iš Querfur-t:o, ir todėl jo garbei B. pavadinta. XVI a. paplitus reformacijai ir M. Lietuvoje nykstant šventųjų garbinimui, B. vardas buvęs vokiškai iškreiptas į Braunsberg, kas jau mūsų laikais kai kieno buvo lietuvina-ma į R ū d k a 1 n į, nors tas vertimas neturėjo nieko bendra su tikruoju tos vietovės vardu. 1241 prūsai B. pilį sugriovė. 1251 atstatytą nauja, 1261 vėl prūsų pulta ir sudeginta. 1279 atstatyta. 1.284 gavo mieto teises ir stojo Hanzos sąjungom 1466 atiteko Lenkijai. 1626—1635 buvo užėmę švedai. 1568 kardinolas S. Hosius čia įkūrė jėzuitų kolegiją, greit paverstą teologijos-filosofijos akademija (Academia Brunsbergensis). šioje akademijoje jau nuo 1580 ligi 1797 studijavo ir daug iš Lietuvos siunčiamų žmonių, daugiausia bazi-lionų, kuriems čia studijuoti buvo geresnės sąlygos, negu Vilniaus akademijoje. XVII— XVIII a. ši akademija davė rytų Lietuvai apie 15 unitų vyskupų ir arkivyskupų (Smalensko, Pinsko, Chelmo, Polocko, Kijevo). čia ėjo mokslus .ir žemaičių vyskupas 1650—1659 PetrasParčevskis. XVIII a. iš 40 čia iš Lietuvos atvykusiųjų studentų ketvirtadalis pasisakė moką lietuviškai ir žemaitiškai, čia 1690 studijavo ir Teofanas Kolbiečinskis, kurį 1705 rusų caras Petras I savo ranka nužudė Polocko bažnyčioje.
Brunschvieg Léon (1869—1944) prancūzų filosofas. Kanto priklausąs gnoseologinio idealizmo atstovas. Paskalio tyrinėtojas. Išsp. Introduction à la vie l’Esprit 1900, Idéalisme contemporain 1905, Les étapes de la philosophie mathématique 1912, Nature et liberté 1921, Le génie de Pascal 1924, De la connaissance du soi .1931, La raison et la religion 1939, Descartes et Pascal lecteurs de Montaigne 1944.
Bruožis 1) An sas (1876 XI 10 Klaipėdos vi. Martynų k. — 1928 XII 27 Klaipėdoje) M. Lietuvos visuomenės veikėjas, rašytojas. Pradžios mokyklą išėjęs, Bitėnuose pas M. Jankų pramoko raidžių rinkėjo amato. Paskiau dirbo rinkėjo darbą Kauno, Vilniaus (1906—1914), Tilžės ir Klaipėdos spaustuvėse. Kurį laiką prekiavo lietuviškomis knygomis Klaipėdoje. Po I pas. karo prancūzų okupacijos metu tarnavo Lietuvos atstovybėje Klaipėdoje, paskiau guber-natūroje, kol išėjo į pensiją.
Dar visai jaunas būdamas, įsitraukė 1 M. Lietuvos tautinį sąjūdį, bendradarbiau-
G. F. Bruno