žemės pasiskirstymas iš naudojimo: ariamosios žemės (3 vieta Lietuvoje) 144.923 ha, 64,24%; pievų (12 vieta) 36.427 ha, 16%; ganyklų (10 vieta) 24.016 ha, 10,64%; privačių miškų 5921 ha, 2,62% ; durpynų- pelkių 4439 ha, 1,97%; kitų plotų 8363 ha, 3,7%. Iš viso naudojamos žemės yra 91%. Nors žemės derlingumas didesnis, nekaip visos Lietuvos vidutinis derlingumas, bet javų derlius nuo ha nepralenkia viso krašto vidurkio.
1919— 1934 išskirstyta viensėdžiais 366 kaimai (103.434 ha) ir sukurti 9578 viensėdžiai. Dvarų žemės išparceliuota 34.851 ha, liko neišdalinta 2.134 ha. Kaimų skirstymu vienkiemiais B. 1939 turėjo 6 vietą Lietuvoje.
Pasiskirstymas tikybomis (1923): katalikų 82,8%, evangelikų reformatų 8,4%, evangelikų liuteronių 3,3% , pravoslavų ir sentikių 1,2%, izraelitų 4,3%.
Mokyklų drauge su B. miestu 1934 buvo: pradinių: lietuvių 117 su 8416 mokinių, žydų su 379, lenkų su 20,latvių 1 su 33; augštesniųjų 2 su ligi 650, žemės ūkio 5 su 185 mokiniais. Kultūriškai B. A. yra iš pirmaujančių apskričių Lietuvoje.
Apie 2/3 visų Lietuvos evangelikų reformatų gyveno B. A. Biržų, Papilio ir Nemunėlio Radviliškio valsčiuose. 1939 duomenimis B. A. kontroliuojamų karvių skaičiumi turėjo 4 vietą visoje Lietuvoje, pieninių — 4 vietą, priimto pieno kg — 3, pagaminto sviesto kg — 4, karvių — 3, sviesto nugriebimo punktų — 4, senelių prieglaudų 5 vietą, kūdikių ligi 1 metų amžiaus mirtingumu 17 vietą, neteisėtai gimusių kūdikių % : 1938 visoje Lietuvoje vidurkis 6,4%, B.A. 2,9%.
B. A . priešistoriniais laikais buvo gana tirštai apgyventa, ypač rytų ir pietų dalys. Seniausieji B. A . archeologiniai paminklai siekia naująjį akmens amžių, kurio paminklų — akmens kaltų, kirvių, kaplių, buožių ir kt. — gana daug rasta.
Iš žalvario amžiaus B. A. surasta labai maža radinių. Daugumas to amžiaus radinių yra vietinės kilmės. Geležies kultūros paminklų B. A . randama iš pirmųjų amžių po Kr., taip pat gražių radinių čia rasta iš vidurinio ir vėlyvojo geležies amžiaus pradžios. B. A. užtikta pėdsakų ir papuošalų dirbtuvių. Buvo suregistruoti 22 piliakalniai ir keli pylimai.
Biržų giria yra Biržų aps. N. Radviliškio, Biržų ir Papilio valsčiuose. Ji tęsiasi palei Nemunėlio upę nuo N. Radviliškio pietryčių link ir baigiasi 8 km nuo Papilio miestelio. B. G. yra didžiausias Biržų urėdijos miškų masyvas, paskirstytas į 5 girininkijas: Radviliškio, Nemunėlio, Ageniškio, Biržų ir Gegužių. Biržų girios plotas 16.243 ha. Vyraujanti veislė eglė. Be jos, dar auga pušis, juodalksnis, beržas, drebulė ir baltalksnis. Vidutinis miško augštumas III. Dirvos paviršius lygus su nedideliais įdubimais. Vyrauja priemolio dirvožemis. B. G. yra daug vietų, kur 1—5 m gylyje esama ištisų sluogsnių kalkių ir dolomitinių klinčių. Todėl dirvožemis yra blogo drenažo. Vandens prasisunkimas į gilesnius sluogsnius vyksta labai sunkiai, ir todėl net vasarą po kiek didesnio lietaus giria darosi šlapia.
Biržų girininkija Biržų aps., Biržų ir Papilio vi. ribose. B. G. įeina į Biržų urėdijos miškų sudėtį. Miškai daro du ūkius: Vinkšnių 1248 ha ir Liepalotų 1392 ha. Vinkšnių ūkyje vyrauja eglė, Liepalotų — pušis. Vyraująs dirvožemis Vinkšnių ūkyje priemolis, Liepalotų priesmėlis.
Biržų Kalendorius ėjo su pertraukomis I pas. karo metu 1910—1928. Pirmasis, 1911-s metams, buvo išsp. Jagomasto spaustuvėje Tilžėje, paskiau, įsisteigus Biržų spaustuvei, jau Biržuose spausdinta. Redagavo kunigas J. Jakubėnas, pradžioje padedamas tuokart dar studento M. Yčo.
Biržulaukiai Tauragės aps. Šilalės vi. du kaimai, 5—6 km nuo Šilalės. XIV a. kryžiuočių žvalgų pranešimuose minimi kaip Birženveld. Ties Akmenės upe yra piliakalnis. Vietovė stovėjo netoli senojo Karšuvos valsčiaus centro.
Biržulis Telšių aps. Varnių vi. ežeras, 728,6 ha. 1547 XI 2 Žygimanto Augusto aktu ežeras buvo padalintas tarp žemaičių vyskupijos ir Trakų seniūnijos, ir todėl jis buvo drauge valdomas bažnytinių ir valstybinių įstaigų. Paskutiniaisiais laikais 528,9 ha priklausė Kauno metropolijai, 109,4 ha buvo valstybės žinioje, o 9,3 ha buvo privatinė nuosavybė. Ežero perimetras 18,1 km, ilgis 6,4 km, plotis ligi 2,2 km (šiauriausioji vieta 170 m). Didžiausias gylis 4,5 m, vidutinis 1,24 m. Paviršiaus altituda 149,8 m nuo j. 1. Į B. ežerą įteka: iš pietų Nekačia ir Varnelė, Virvytės augštupys, kuri teka iš Lūksto ežero Debesnų pelkėmis; iš vakarų Govija (Stervo ežero ištakas); iš šiaurės Gušra, iš rytų Baltupis, Blakė, Kalių Skalbykla, Gudupis ir vienas upelis be vardo. B. baseino plotas 290 km. Virvytė (Ventos intakas) išteka žiemvakariuose, Ėriškės pelkėje. B. ežero krantai labai žemi, pelkėti; vakaruose vidutinis durpyno gilumas 9 m; yra vietų ligi 16 m; toliau nuo jo, ypač rytuose, yra augštesnių kalvų.
Žuvingumu B. nepasižymi, bet jo švendrynuose peri daug ančių ir žuvėdrų. B. ežero melioracijos darbai pradėti 1930, pašalinant primityvų vandens malūną Janapolio bažnytkaimyje ir iškasant Virvytės ištaką; ežero paviršius nukrito ligi 25 cm. Pavasarį ežeras plačiai išsilieja ir trukdo Debesnų, Degesių, Sytuvos ir kitų pelkių nusausinimą; B. ežerui pažeminti 1934 pravalyta