nešė B. Europon, ir pirmosios apie juos žinios siekia X—XI a. Europoje labiausiai paplito cilindro ir katilo formos B., kitokios B. rūšys aptinkamos Azijoje ir Afrikoje, Amerikoje ir dar gamtos gyvenimą tebegyvenančiose tautose.
Lietuvoje B. daugiausia mediniai, pailgi, statinėlės pavidalo, aptraukti veršio arba šunies oda. Jie vartojami bendruomeniniams arba kulto reikalams (gegužinių pamaldų kviesti, nelaimei pranešti ir per bažnytines pamaldas). Į Lietuvos bažnyčias B. daugiausia buvo patekę iš senosios Lietuvos kariuomenės karo grobio. Ypač daug jų ten pateko po Jono Sobieskio laimėjimo 1683 ties Viena.
Lietuvos būgnamušiai mokėję ritmiškai B. mušti. Kiekvienos parapijos būgnamu-šys skirtingai vartodavo ritmą ir ekspresiją.
- Ch. Bartsch Dainų Balsai 1889; J. Žilevičius Lietuvių tautiniai muzikos instrumentai (rankr.); (”) Native Lithuanian Musical Instruments — The Musical Quarterly 1935 I.
Būgnas architektūroje 1) kolonos sudėtinė dalis, blokai, iš kurių statoma kolona. Jei kolona statoma ne iš monolito, tai ji sustatoma iš kelių vienas ant kito dedamų būgnų.
2) Bokšto B. statmeniškas cilindro ar daugiašonio pavidalo mūras, jungiąs bokštą su apatine pastato dalimi ir iškyla viršum trobesio skliautų ar stogo. B. riša pastato apatinę erdvę su bokštu.
Būgnelis — membrana tympani. Ausies dalis ausies išorinės landos dugne, daranti ribą tarp išorinės ir vidinės ausies. Gana elastinga membrana, kuri vaikų apvali, suaugusiųjų šiek tiek ištempta per vertikalųjį skersmenį (išilginis skersmuo 9 mm, skersinis 8,5 mm). B. galima sužaloti, kokiu nors kietu daiktu valant, krapštant, išimant iš ausies išorinės landos pašalinį kūną, gautu į ausį smūgiu, cheminiais ar šili-miniais vietiniais pakenkimais.
Būgninė plėvė (membrana tympani) plona (0,1 mm), elastinga membrana tarp išorinės ir vidinės ausies. Ji padalinta į dvi dalis — pars flaccida ir pars tensa.
Buguntai Ptolomėjo minima tarp Vartos ir Nočios (lenkų Notec, vok. Netze) gyvenusi tautelė. Vieni ją laiko burgundų pirmuonimis, kiti Pamario slavų tautele, dar kiti — baltų atšaka.
Buhalterija, arba sąskaitybos mokslas, nagrinėja įmonių ekonominės bei finansinės veiklos žymėjimą piniginiu vienetu, to žymėjimo organizavimą, analizavimą ir aiškinimą. Tiksliai nustato metodus įmonių veiklos eigai, pačios veiklos analizei ir galutinėms išvadoms apie reikalo būklę.
Siaurąja prasme B. įprasta vadinti sisteminį įrašymą specialiai skirtose įmonės transakcijų fiksavimo knygose.
B. knygos yra dvi pagrindinės knygos — žurnalas ir didžioji knyga; arba abiejų kombinacija. Pagrindinės knygos paprastai turi pagalbinių, žurnalas vadinamas ir pirmųjų įrašų knyga, o didžioji knyga antrųjų įrašų knyga. Pagalbinės knygos yra rašomos greta didžiosios knygos, o didelėse įmonėse ir greta žurnalo. Pagalbinių knygų paskirtis — smulkiai žymėti visus įrašus, įrašytuosius pagrindinėse knygose bendromis sumomis, pvz. didžiojoje knygoje yra debitorių sąskaita, kur saldą rodo visų debitorių saldas, o pagalbinėje knygoje debitoriai pavardėmis surašomi. Visų pavienių debitorių suma turi atitikti debitorių sumą ddžiojoje knygoje.
Yra vartojamos ir B. mašinos B. įrašams pagreitinti, klaidoms ir išlaidoms sumažinti. Be įvairių skaičiavimo mašinų, modernioji B. vartoja ir mašinas, automatiškai apskaičiuojančias (sudeda, atima, daugina ir dalina), tuo pačiu metu žurnaluose didžiojoje ir pagrindinėse knygose atspausdinančias debetų ir kreditų saldą.
B. elementus leidžia suprasti įmonių veiklos apyskaitos dvi pagrindinės lentelės: balansas ir pelno bei nuostolių sąskaita. Pirmojoje lentelėje skaičiais yra išreikštas finansinis įmonės reikalų vaizdas tam tikru laiku (šiuo laiku paprastai yra imama paskutinė kalendorinių arba finansinių metų diena), o antrojoje atitinkamai sugrupuoti pajamų šaltiniai ir padarytos išlaidos per tam tikrą periodą, kurio baigminė data paprastai atitinka balanso datą. Balansas turi dvi šalis: kairioji vadinama aktyvu, dešinioji — pasyvu. Aktyve yra rodomos turimosios vertybės: kasa, prekės, debitoriai, pastoviosios vertybės (žemė, namai, mašinos). Pasyve rodoma, kiek kam iš turimo aktyvo įmonė turėtų atiduoti. Pasyvo yra dvi pagrindinės dalys — visų rūšių trumpalaikės ir ilgalaikės skolos ir net-to vertė, atstovaujanti įmonės savininkų dalį. Ją daro savininkų įmokėtasis kapitalas ir nepaskirstytasis įmonės pelnas. Pa-grindins visiems balansams bendras reiškinys, patį balanso vardą atitinkąs, yra jų abiejų šalių lygybė, t. y. visų aktyvo elementų bendra vertės suma iš vienos šalies turi atitikti pasyvo obligacijų sumą iš kitos.
B. istorija. 2285 pr. Kr. babiloniečiai jau rašydavo buhalterinius užrašus; taip pat ir senovės romėnai, finikiečiai, egiptiečiai, kinai. Pirmąją knygą apie B. parašė 1494 italas Luca Paciolo, pirmas susisteminęs B. užrašus. Per Augsburgo ir Nurnber-go prekybos namus B. iš Italijos prasiplėtė vokiečių kraštuose, paskiau ir kitose valstybėse.
Lietuvoje 1924 buvo išleistas prekybos ir pramonės ir kreditų įstaigų sąskaity-