Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE03.djvu/352

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Pasakojimuose įrašė šiuos Žemaitijoje vartojamus vardus: bulbės, kartopelės, roputės, dūlės, erčiukai, pumpučiai.

Dabar B, yra auginamos visuose kontinentuose. Jų svorio centras yra vidurio Europoje — Belgijoje, Olandijoje, Airijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir Čekoslovakijoje, kur išauginama apie 40% visų žemynų B. derliaus. Lietuvoje 1934—1938 B. buvo apsodinama vidutiniškai 6,6% ariamosios žemės ir vidutiniškai buvo gaunama 120 dvigubų centnerių iš 1 ha. šis derlius buvęs kiek mažesnis už Europos vidurkį ir kiek didesnis už visų kontinentų vidurkį.

B. sudėtis priklauso nuo veislės ir nuo sąlygų, kuriose jos auga, — būtent, nuo fizinės ir cheminės dirvos sudėties, trąšų rūšies ir kiekio, klimato, auginimo būdo. Dėl tų priežasčių B. sudėtis yra labai nepastovi. Betgi vidutiniškai B. gumbas susideda iš 75—80% vandens, 11—20% (kartais daugiau) krakmolo, 1,5—2,0% proteinų ir 2—3% medienos bei pelenų. Cukraus normaliame gumbe būva tik labai mažas procentas. Sausos medžiagos procentas B. gumbe esti augščiausias išoriniuose sluogsniuose ir krinta, eidamas į centrinę dalį. Įvairiose B. dalyse randama nedidelis kiekis nuodingos medžiagos solanino, kurio yra daugiausia vaisiuose, jaunų ūgių akelėse. B. verdant, ypač nuluptas, solanino nebelieka.

B. yra vienametis augalas, išaugąs iš sėklų ar gumbų. B. gumbas yra sutrumpėjęs ir sustorėjęs požeminis stiebas, kurio akelėse paslėpti pumpurai su busimųjų stiebų pradmenimis (centrinių ir keliais šoniniais). Dėl to viena akelė gali išauginti kelis stiebus. Akelės gumbe išdėstytos spirališkai. Viršūninė akelė paprastai dygsta pirmoji, žiedynai išauga lapų pažastyse, žiedai tame pačiame žiedyne išsiskleidžia palaipsniui, pradedant nuo apačios. Vabzdžiai žiedų veik nelanko, nes juose nėra nektaro, žiedo vainikėlis yra penkialapis, baitos, geltonos, violetinės ar mėlynos spalvos. Vaisius yra žalia uoga, išauginanti daug smulkių sėklų.

B. veislės surandamos arba jų selekcija daroma keliais būdais. Seniausias žinomas būdas yra vad. klonų selekcija, t. y. gumbų atranka iš turimosios medžiagos, šiuo metodu dirbant, B. savybės iš esmės nepakeičiamos: genotipas lieka tas pats, nebent kokia priimtina somatinė mutacija gali būti atrinkta (šiuo atveju genotipas būtų pakeistas per mutaciją). Klonų selekcija turėjo nemažos reikšmės, apvalant B. veisles nuo virusinių ligų. B. selekcijos moderniškoji kryptis — kryžiavimo būdu pakeisti genotipą, o vėliau atrinkti pageidaujamą*-sias formas. Visos B. veislės yra heterozigotinės dėl daugelio faktorių. Todėl jas sukryžiavus, gautosios pirmosios kryžiavimo generacijos augalai vienas nuo kito daugiau ar mažiau skiriasi. Kiekvieno tokio augalo gumbai gali duoti pradžią naujai veislei, jei tas augalas pasirodytų pranašesnis už kitus. Kryžiavimui imta vartoti ir kaikurios laukinių B. rūšys, pvz. S. demissum, kurių hibriduose randama atsparių B. marui augalų. Kryžiavimo būdu yra gautos ir B. vėžiui atsparios veislės. Įvaisos metodas B. selekcijoje irgi bandomas vartoti, bet gerokai veislių neapsivaisina savomis žiedadulkėmis, o kaikurių kitų veislių žiedadulkės abortuoja.

B. veislės klasifikuojamos įvairiomis sistemomis. Pagrindiniai klasifikavimo būdai: 1) pagal sunaudojimo būdą, 2) pagal ankstyvumą ir 3) pagal morfologines savybes. Pagal sunaudojimo būdą B. veislės skirstomos į 1) valgomąsias (geras skonis, negilios akelės), 2) pramonines (daug krakmolo), 3) pašarines ir 4) ūkines (tinkančias pašarui, valgiui, net pramonei). Pagal ankstyvumą bulvių veislės skirstomos į 1) ankstyvąsias, kurių vegetacijos periodas yra 70—100 dienų, 2) vidutinio ankstyvumo — 100—120 dienų, 3) vidutinio vėlyvumo — 120—140 dienų, 4) vėlyvąsias 140— 160 dienų ir 5) labai vėlyvas daugiau kaip 160 dienų. Morfologinis B. veislių klasifikavimas daromas pagal 1) šviesos daigų spalvą, 2) gumbų spalvą, 3) mėsos spalvą, 4) gumbų formą, 5) akelių gilumą, 6) stiebų statumą, 7) lapų suskaldymą, 8) žiedų spalvą.

B. geriausiai tinka vidutinio šiltumo klimatas. Geriems derliams gauti reikia, kad vasaros pradžia būtų šilta, kad vandeniu būtų vienodai aprūpinta augimo metu ir kad peržydėjus būtų pakankamai saulės. Užsitęsusios sausros ar kritulių perteklius sumažina derlių ir jo kokybę. Persausais metais B. derlius mažas, bet gumbai labiau krakmolingi. Perdrėgnais metais derlius dažnai būva nemažas, gumbai turi palyginti nedaug krakmolo, ir nemažas pavojus gumbams dirvoje supūti.

Pačios geriausios dirvos B. yra humingi, purūs priesmėliai bei priemoliai. Gerai išdirbti durpynai taip pat tinka. B. šaknys nėra labai stiprios. Todėl tik puriame dirvožemyje jos tesugeba pasiekti gilesnius sluogsnius ir paimti pakankamai vandens. Dėl šios priežasties sunkios, supuolančios dirvos B. nelabai tinka. Labai sausi Ir nev-turtingi smėliai B. mažai tetinka, nes derliai gaunami permenki palyginti su auginimo išlaidomis. Neperdidelį dirvos rūgštumą B. pakelia gerai, o šarminės reakcijos dirvose, nors B. auga ir patenkinamai, kaikurios ligos kiek dažniau pasireiškia.

Sėjomainoje B. turi nevisada pastovią vietą. Galima auginti net kelerius metus iš

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:


Autorius
  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+5486-0=5486 wiki spaudos ženklai).
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai