Puslapis:LE03.djvu/395

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

tapo varguomenės įtakingu vadu. 74 buvo išrinktas pontifiku, paskiau karo tribūnu. Gaivino Marijaus bei Cinos demokratinę programą, bet nenutraukė ryšių su aristokratija. Tuo metu troško valstybėje pirmauti karo žygiais išgarsėjęs Pom-pėjas ir turtingasis Krasas. 70-jų metų gale C. su jais ir susidėjo. Jiems padedant, 69 gavo Ispanijos kvestūrą, o Romon grįžęs, buvo edilas. Tačiau Pompėjo laimėjimai rytuose padarė jį C. pavojingu* sąjungininku. C. su Krasu bijodami, kad Pom-pėjas nepasidarytų naujuoju Sula, 65 sumanė pašalinti konsulus, kad galėtų paskirti Krasą diktatoriumi, o C. jo padėjėju. Bet tai jiems nepavyko. Pralaimėjęs kovą su senatu, C. persimetė Pompėjo pusėn. 60 pr. Kr. išrinktas konsulu. Paskiau C. su Pompėju ir Krasu sudarė vad. pirmąjį triumviratą. Tuo metu didelė valstybės žemių dalis buvo išdalinta bežemiams, o Pompėjo veteranams, buvo sumažinta provincijų valdytojų galia. C. suvaržė senatą visuomenės kontrole. Tautos susirinkimas 5 metams davė C. provincijas Ga-liją Cizalpiną ir Ili-rikumą ir. prokonsulo valdžią. Gali jos nukariavimas buvo

C. priemonė laimėti kovą dėl valdžios Romoje. C. pradėtoji politika sustiprino Romą ir nulėmė kultūrinį bei politinį vėlyvesnės imperijos dualizmą. Savo karą su galais C. aprašė 51 pr. Kr. savo Commentarii de bello Gallico veikale, čia jis įrodinėjo, kad buvęs priverstas ginti respubliką nuo germanų bei galų ir kad pats jokių nukariavimo planų nesiekęs. Galijoje sukilimams prasidėjus, Pompėjas Romoje susidėjo su senatu prieš

C., ir buvo išrinktas konsulu. Kova su galais C. virto ir kova dėl visų jo planų. Po ilgos kovos 51 jam su Vercingetoriksu pavyko numalšinti Gali ją ir ją aptvarkyti. Bekariaudamas C. teisino ir garsino savo politiką senatui, o liaudį viliojo dovanomis ir naujais pastatais. Politinis Romos gyvenimas virto kovų arena. Tai ir C. buvo pavojinga, nes senatas susiartino su Pompėju, kuriam buvo duota prokonsulo valdžia. Bet Pompėjas nenorėjo laužyti triumvirato. 56 pavasarį Luccos mieste susivažiavę Pompėjas, Krasas ir C. nustatė savo veikimo gaires. Senatas suprato, kad, norint savo valdžią nuo galiūnų apginti, reikia jam pačiam su galiūnu susidėti ir išrinkti sau pirmininką (princeps)* arba vadą. 52

Pompėjas buvo išrinktas konsulu be C., negalėjusio pasipriešinti, nes tuo metu sukilo Galija. Senatas C. uždraudė gauti prokon-sulatą anksčiau 5 metų po konsulato. 49 I senatas C. atėmė valdžią ir įgalino magistratus ir prokonsulus tėvynę ginti. Tuo būdu prasidėjo C. pilietinis karas su senatu ir Pompėju. Pats C. vėliau aprašė tą karą savo Commentarii de bello civili veikale, kur visą kaltę suvertė savo priešams. Po ano senato nutarimo C. 49 I 10—11 su nedidele kariuomene perėjo savo provincijos sienas per Rubikono upę ir ėmė šaukti naujokus. C. kariuomenė vis daugėjo, nes jis iš Galijos buvo pasikvietęs savo legionus, ir vyriausiuoju vadu paskirtas Pompėjas nedrįso priešintis ir drauge su senatu išplaukė į Graikiją. C. pasigrobė valstybės iždą, pretoriui Lepidui pavedė valdyti Romą, o M. Antonijui šaukti naujokus Italijoje. Curionui pavedęs kariauti su pompėji-ninkais Sicilijoje ir Afrikoje, pats nužygiavo Ispanijon, kur privertė pasiduoti Pompėjo legatus. Romon grįžęs, C. buvo paskelbtas diktatoriumi. 49 jis nuo diktatūros atsisakė, o pats buvo išrinktas konsulu, šiek tiek Romos gyvenimą aptvarkęs, su 12 legionų išvyko kovos baigti su Pompėju. 48 VI 8 ties Farsalu Pompėjas kautynes pralaimėjo ir pabėgo į Egiptą, kur faraono Ptolemėjo XIV buvo išdavikiškai nužudytas. Tuomet C. nuvertė Ptolemėją, atidavė sostą jo žmonai Kleopatrai, kurią pats greitai vedė ir jos vardu ėmė valdyti Egiptą. Iš Egipto nuvyko Sicilijon ir M. Azijon ir tik 47 IX atsidūrė Romoje. C. greitai nuramino subruzdusius legionus, pats save ir Lepidą išrinko konsulais, papildė senatą ištikimais žmonėmis ir 47 rudenį išlipo Afrikoje ir 46 IV 6 ties Tapsu sumušė pompė-jininkus. Užėmė Numidiją ir įsteigė ten provinciją Africa nova. 45 III 17 ties Mun-da Ispanijoje sumušė naują pompėjininkų kariuomenę. Pilietinis karas buvo baigtas. Reikėjo sutvarkyti respubliką. Senato oligarchijos priešai rėmė C. Po Afrikos karo

C. buvo 10 metų išrinktas diktatoriumi. Po Ispanijos karo jis pasidarė amžinuoju diktatoriumi, 10 metų konsulu, ir amžinuoju cenzoriumi ir gavo teisę skirti net konsulus bei prokonsulus. Jis buvo vyriausias kariuomenės vadas, arba imperatorius ir vyriausias vaidila (pontifex maximus). 46 VII 28 grįžęs iš Afrikos Romon, C. pradėjo vykdyti savo programą. Pinigais ir žemėmis apdalino savo veteranus, davė pilietybę Galijai Cizalpinai, išleido įstatymus prieš prabangų gyvenimą, apgynė laisvųjų darbą nuo vergų darbo konkurencijos. Po Ispanijos karo senatorių skaičių padidino ligi 300. Įsteigė daug naujų kolonijų. Pradėjo imperiją jungti ir teisiškai. Įvedė aukso valiutą ir 47 reformavo kalendorių.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+5135-0=5135 wiki spaudos ženklai).