lė graikų ir romėnų rašytojų, suminėdami dravės ir stuobrinius bei kt. avilius. Anais laikais suminėtos bitininkavimo lytys dar ir šiandien Viduržemio jūros pakraščiais išliko beveik nepakitusios, kai kitur Europoje šio amžiaus pradžioje visa B. pagrindinai pasikeitė, nors ir tai nevisur dar jos laikomos išardomų lizdų (rėminiuose) aviliuose (pvz. Alpių kraštuose bitės laikomos medinėse dėžėse be rėmų ir šiaudiniuose aviliuose ir net rastiniuose aviliuose, o Lenkijoje, Gudijoje, Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje buvo galima sutikti ne tik įvairius rąstinius avilius, bet ir vieną kitą drevę (ž.).
B. Lietuvos praeityje. B., palikusi aiškius pėdsakus mūsų mitologijoje, tautosakoje, papročiuose, siekia žilos senovės. Bitės turėjo savo globėjus dievus, o midus buvo dievų ir žmonių mėgiamas gėralas. Net ir medžiai, kuriuose bitės veisdavosi (ąžuolas, uosis, liepa), buvo šventi. Bitės pačios spiesdavosi uolų plyšiuose, medžių uoksose, taigi dažniausiai natūraliai išpuvusiuose medžiuose, saulės pusėje genių iškaltuose lizduose. Tai buvo natūraliosios dravės (arbores melligeras, borti, bortnyje drova).
Seniu Lietuvoje, kaip ir visoje miškingoje Europos srityje, bitės buvo laikomos dravėse ir žymimos savininko žyme. Labai dažnai miške buvo laikomi ir stati rastiniai aviliai, kurių dabar dar galima sutikti Vilniaus krašte, Latvijoje, Gudijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir kt. Vėliau tie aviliai buvo suvežti į sodybas ir čia viena jų dalis buvo stačių palikta, o kiti paguldyti, tepakeliant dažniausiai tik vieną avilio galą. Taip pat dažnai spiečiui privilioti buvo medin įkeliamas įkilas, kuriame apsigyvenęs spiečius buvo išlaikomas kartais ir po kelius metus. Tokių įkilų dar gana dažnai buvo galima sutikti Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose.
Seniau didžiausias miškuose laikomų bičių priešas buvo lokys. Nuo jų saugodavo draves ir įkilus keliais būdais, pvz. prieš dravę įtaisydavo tiltelį, kad lokys negalėtų laisvai prilipti arba įtaisydavo ant lingynės didelį krepšį. Prilipęs lokys krepšį, į jį atsisėsdavo ir tuojau pat su visu krepšiu nuslinkdavo iki žemės. Labai dažnai prie drevės įtaisoma didelė trinka, ant virvės pakabinta. Lokys nepakęsdavo trinkos, kuri jam kliudydavo prilipti prie drevės, ir ją stumdavo šalin. Pastumta šalin trinka užgaudavo lokį, kuris įniršęs dar smarkiau pastumdavo, o ši sugrįžus ištrenkdavo iš medžio ir patį lokį. Po tokiu medžiu labai dažnai buvo prikalta smailių kuolų, ant kurių krisdamas lokys ir pasismeigdavo.
Prūsų, kuršių ir gudų žemėse B. duomenų aptinkama anksčiau, bet ir čia jie tesiekia vos XIII a. vidurio. Anuo metu dokumentų autoriams B. rūpėjo medaus dorojimas, duoklės ir vartojimas. Todėl pirmosios žinios ir yra tik apie drevininkus, drevynus ir medaus duoklę, šie duomenys ligi XVI a. yra mūsų B. senovėje klestėjimo beveik vieninteliai faktai. Bičių produktai, medus ir vaškas, buvo vartojami ir mūsų krašte, bet didelius jų kiekius išveždavo ir į kitus kraštus. Tačiau apie medaus ir vaško eksportą turime duomenų tik nuo XVI a., nors toks eksportas bus buvęs daug ankstyvesnis. X VII a. jų eksportas jau žymiai kritęs, nes nuo XVI a. mūsų krašte žemės ūkis B. ima stelbti.
1387 Jogailos su Skirgaila sutartyje minima medaus duoklė. Tų pat metų Obolecko bažnyčios privilegijoje sakoma, kad šiai bažnyčiai iš vieno kaimo reikią duoklės liepinė ar tošinė (pulla) medaus. Medaus ir vaško duoklė Vilniaus krašte minima 1392 ir 1407 dokumentuose. Vienoje Vytauto 1411 privilegijoje minima, kad Svisloties vi. Blusių kaimas duodąs duoklės dvi statines medaus. 1436 Vilniaus kapitulai tas pats kaimas duoda dvi liepines ar tošines medaus. 1468 vienoje Kazimiero privilegijoje šv. Anupro vienuolynui sakoma, kad tas vienuolynas gaunąs iš savo žemių medaus 12 liepinių, 62 pūdus sveriančių. 1492, 1495 ir 1499 privilegijose minima bitynai, medaus duoklės, drevės. 1499 minima drevių žemė (bortnaja zemlia), atseit, drevynai. Žygimanto Augusto 1533 privilegijoje Albrechtui Goštautui rašoma: kurie laikys ne ariamą žemę, bet tik drevynus ir dreves, tie gaus duoti tik medaus duoklę. Dažnai minima ir vaško, kartais net apynių duoklė. Medaus duoklė buvo duodama ir miestams. Tai matome iš Vytauto susirašinėjimo su ordinu 1413, kur sakoma, kad Veliuonos apylinkės gyventojai duoda kasmet maisto ir medaus duoklių. Šie medaus duoklininkai (datores mellis) dažniausiai duodavę medų nustatytais indais (stavne lukno), kartais ir statinėmis, akmenimis (kamieñ = 40 lietuviškų svarų = apie 10 kg), svarsčiais (bezmian, apie kilogramą), medkubiliais (mednica). Tošinė dažnai buvo lygi statinei (pulla, stavnia), apytikriai 72 gorčiai. Drevininkai (bortniki), arba medaus kopėjai (censuales mellis), Lietuvoje pasirodo XV a. pradžioje. 1407 Vytauto privačiai Manvydui minimi censuales mellis, alias bortniki. XVI a. itin gausu mūsų B. faktų: jau turime B. statistikos ir medaus bei vaško eksporto duomenų. Vaško eksportas XVI a. turi aiškios tendencijos mažėti. 1507 iš Lietuvos buvo išvežta 106.139 akmenys, arba 1.061.390 kg vaško, 1520 — 10.531 akmuo, arba 105.310 kg, 1535 — 4976 akmenys, arba 49.760 kg, 1539 vos 3574 akmenys, arba 35.740 kg vaško. Medaus eksporto duomenys svyruoja: 1507—