500 statinių, 1520 — 234 statinės, 1535 — 1108 statinės ir 1539 — 911 statinių. Vaškas daugiausia vartota šviesai, bet XV a. gale šviesai imta aliejus ir žibalas. Vaško paklausa prekyvietėje sumažėjo.
Bitės galėjo būti perkamos, nors šioki atsitikimai reti. Be to, bitės būdavo ir dovanojamos bičiulinio spiečiaus ar kelmo pavidalu. Kartais bites duodavo kraičiu.
Apie žemaičių ir lietuvių bitynus XVI ir XVII a. aktai ir inventorių sąrašai šykšti statistinių duomenų. Apie žemaičius XVI a. pusėje rašė M. Strijkovskis, kad niekur nesą tokio gryno medaus, tokio skaidraus vaško, kaip žemaičių. XVII ir XVIII a. mūsų krašto B. atveju dokumentuose, be medaus ar jo ekvivalento duoklės, naujų duomenų nerandama. Tik ypač daug bylų ir kivirčų dėl išimto medaus, sunaikintų ar išvogtų bičių, nukirstų drevių. XIX a. pradžioje apie mūsų B. (Narbutas rašė, kad seniau mūsų laukuose būdavę medžių kamienų, pilnų korių ir medaus. Kauno apylinkėse gero medaus gaudavę iš didžiųjų liepų girių. Apie XIX a. vidurį minimi dideji liepų miškai, besitęsią nuo Kauno ligi Prienų, pilni drevių ir aromatiško medaus. Iš medaus žmonės gamindavo midų ir kitokią gėrimo rūšį, kurią Lukas Davidas vadino paskajles. žemaičiuose didelius bitynus ir drevynus XVIII ir XIX a. turėjo Tiškevičiai savo miškuose. Afanasjev apie Kauno gubernijos B. XIX a. viduryje rašė: drevinė B. sunyko, bet bitynų (su aviliais bei inkilais) dar tebėra. 1894 B. statistika Kauno gubernijoje rodo 18.847 avilius, iš kurių gauta 161.549 svarai medaus ir 30.813 svarų vaško.
1912 Lietuvoje buvo ligi 135.000 rėminių ir kelminių avilių, davusių apie 400.000 kg medaus ir 45.000 kg vaško. Po I pas. karo mūsų krašte buvo (be Vilniaus krašto) ligi 130.000 abiejų rūšių avilių, davusių 340.000 kg medaus ir 40.000 vaško. 1932 buvo abiejų rūšių 140.000 avilių, davusių 600.000 kg medaus ir 40.000 kg vaško.
- H. Lowmianski Studja nad początkami spoleczenswa i panstwa litewskiego I 1931; H . Klose Ueber Waldbienenzucht in Lithauen und einigen Nachbargebieten (E. Stechow’ s Beiträge zur N a tur- und Kulturgeschichte Lithauens und angrenzender Gebiete 1925); K . Gukovskij Pčelovodstvo v Kovenskoj gubernii 1897; A . Polujanski Opisanie lasöw II 1854; K. Jablonskis Lietuviški žodžiai Lietuvos senovės aktuose 1935; ( ” ) Istorijos Archyvas I ( XVI a. Lietuvos inventoriai) 1934,-Z. Ligera Latviešu etnografija 1952.
Bitininkystės teisė (lenkų bartne pravo, rusų bortnoje pravo). XIII, XIV ir XV a. Lietuvos B. buvo girinė. Drevių savininkai savo dreves žymėdavo tam tikrais kirstiniais ženklais to medžio žievėje ar liemenyje. Įženklintųjų drevių niekas, net žemę gaudamas ar pirkdamas, pasisavinti negalėdavo, nes „svetimos drevės su žeme nepasisavinsi” Bajorų drevių ženklai būdavo jų herbaženklių imitacija ir būdavo vartojami net jų antspaudų vietoje. 1509 dokumente pasakyta: „antspaudo savo neturėjome, prie šio rašto savo drevės ženklą pridėjome”. Kadangi drevių ženklai būdavo vieninteliai nuosavybės dokumentai, tai bičių vagys ar pasisavintojai savininkų ženklus nutašydavo, nuskusdavo ir savus, naujus įkirsdavo. Dokumentuose dažnai aptinkama: mūsų ženklus nutašė, o savus ženklus drevėn įkirto. Kadangi dreves buvo galima palikti, dovanų duoti, paveldėti, skirti kraičiu, kam užrašyti, pirkti ir parduoti, tai dėl paveldėjimo, dovanojimo, pirkimo tarp naujų savininkų kildavo kivirčų, kuriuos spręsdavo kuopa, teismas ar kunigaikštis, ir būdavo paisoma pirmųjų drevių ženklų. Drevių ženklai pakeitė bitynų natūraliąsias (ežerai, balos, upės) ribas, ir bitynui aprėžti buvo nurodoma: kol kirčiai (drevių ženklai) rodo.
Mūsų bitininkystė įstatymų seniai buvo globojama. Prieš pirmąjį statutą B. T. rėmėsi papročiais. Bendrieji mūsų papročių B. T. dėsniai buvo įtraukti į pirmąjį 1529 Lietuvos Statutą, pakartoti antrajame 1566 ir trečiajame 1588 Statute. Lietuvos Statute dėl mūsų bitininkystės pasakyta: drevininkai, turį savo dreves svetimoje girioje (kunigaikščio, pono, bajoro), turi į savo drevynus laisvą kelią, bet, prie savo drevių eidami, negali su savimi imtis nei šunų, nei ginklų, kad nemedžiotų girios paukščių ar žvėrių, bet gali pasiimti kirvį ir peikeną, būtinus įrankius medui kopti ir drevei doroti. Drevininkas galėdavo savo drevę, su bitėmis ar be jų, nusikirsti, bet medžio kelmą ir viršūnę turėdavo palikti girios savininkui. Drevininkas, iš seno svetimoje girioje turėjęs savo drevyną, negalėdavo pasisavinti svetimos girios dėl savo drevių; taip pat girios savininkas negalėdavo pasisavinti jo girioje esamų svetimų drevių ar uždrausti kelią drevininkams prie drevių, esamų jo girioje. Girios savininkas, imdamas dirbti plotą, kur buvo svetimų drevių, negalėdavo tų drevių nei kirsti, nei užgauti. Už nukirstą ar dėl jo užgavimo nudžiūvusį drevės medį drevės savininkui turėdavo nuostolius sumokėti. Už išrūkymą ar kitokį bičių drevėse išnaikinimą kaltininkas turėdavo drevės savininkui atlygint nuostolius. Jei drevės stovi kieno lauke, tokio lauko savininkas ardamas turėdavo dreves aplenkti, nes, jei dėl jo kaltės drevės medis nudžiūtų ar bitės išnyktų, kaltininkas drevės savininkui turėtų atlyginti nuostolius. Girios savininkas, kirsdamas savo mišką, negalėdavo kirsti jo girioje esamų svetimų drevių, nes nukirtęs jų savininkui turėdavo sumokėti nuostolius. Drevių savininkas buvo tas, kieno ženklas buvo įkirstas drevės medyje. Drevę padovanojus, perleidus, par-