Bitkreslė, arba ežė auksažiedė (Tanacetum vulgare L.) ilgametis žolinis augalas iš gražiažiedžių (Compositae) šeimos. Auga Lietuvoje sausose vietose, ant ežių, pakelėse, dirvonuose, krūmuose. Stiebas užauga apie 1 m augščio; lapai plunksniškai skaldyti; žiedai auksinės geltonos spalvos; žydi nuo birželio ligi rugsėjo mėn. pabaigos. B. žaliava vartojam a medicinos reikalams.
Bytlaukio miškas Tauragės aps. Kaltinėnų vi., 8 km nuo Kaltinėnų. Auga ąžuolai, beržai ir baltalksniai.
Bitlesės musinukės mažų arba vidutinių paukščių šeima (Muscicapidae). Snapas suplotas, pamate su stipriais šereliais. Turi 10 didžiųjų plasnojamųjų plunksnų. B. priklauso rytinei žemės ritulio daliai ir yra ten paplitusios visuose kraštuose, išskyrus ašigalių sritis. Atogrąžų kraštuose jų pasitaiko gausiausiai. Tik negausios ir nuo tipo nukrypusios gentys (Bambycaphora, Phainoptila, Phaenopepla, Ptilogonys) sutinkamos šiaurinėje ir Centro Amerikoje. Skiriama ligi 750 rūšių, sudarančių apie 90 genčių. B. grupė giminiška su medžiašarkėmis (Laniidae) ir su giesmininkais (Sylviidae). B. minta visokiais skrendančiais vabzdžiais, ypač musėmis ir plėviasparniais. Vabzdžiams gaudyti B. paprastai nutupia atsikišusioje sausoje medžio šakoje arba trobesio krašte, iš kur puola pralekiančius vabzdžius. Gyvena paskirai ir tik veisimosi metu susieina poromis. B. y ra tylūs paukščiai, ir tik kaikurių rūšių patinai gieda. Lizdus krauna medžių uoksose, mūrų bei uolų kyšuliuose. Europoje gyvena 5 rūšys, kurių yra ir Lietuvoje: pilkoji musinukė — Muscícapa striata, svirtelis — Bombycilla garrula, margasparnė musinukė — M uscícapa hypolenca, baltakaklė musinukė — Muscícapa albicollis, mažoji musinukė — Muscícapa parva.
Bitlis, Bedlis Turkijos miestas Armėnijoje, 10.800 gyventojų (1945). B. yra trijų upių santakoje. Su upės augštame krante sena pilis. Prieš 1847 kurdų kunigaikšt. sostinė. 32 mečetės, 12 armėniškų vienuolynų.
Bitner Vilius (1865 — apie 1919) rusų mokslo populiarizatorius. Lietuviškai Bitnerį vertė: J. Adomaitis-Šernas — Gamtos pajėgos 1904 (21911), Nematomi priešai ir draugai žmonių 1905, Paėjimas organiško svieto 1905; J. Baltrušaitis — žemės išpažintis 1909.
Bitneris Samuelis (apie 1632— 1710). Lietuvos reformatų kunigas. Kilęs iš vokiškos Bythnerių šeimos, XVII a. pirmoje pusėje atvykusios į Lenkiją, o paskiau į Lietuvą. B. tėvas buvo 1654 Užnerio distrikto konsenjoru, nuo 1660 senjoru. Samuelis gimė Lenkijoje, bet Lietuvoje gerai pramoko lietuviškai. Mokėsi Slucko gimnazijoje, 1651 oderinio Frankfurto universitete, kur įsirašė ne Bythner, bet Bitner. 1663 ordinuotas kunigu, 1673 Naujamiesčio klebonas, 1687 Vilniaus konsenjoras, 1688 Užnerio superintendentas, nuo 1698 žemaičių senjoras su būstine Kėdainiuose. 1673 mirus Jonui Božimovskiui, B. su Božimovskio sūnumi Jonu Bibliją toliau lietuviškai vertė. Rankraščiui 1687 Biržuose sudegus, kitų kiek padedamas, užbaigė Naujojo Testamento vertimą, 1701 išspausdintą Karaliaučiuje, P. Z. šusteriui jį pritaikius ir M. Lietuvai, vertime davus tik M. Lietuvoje vartojamų sinonimų. Tai buvo pirmasis išspausdintas Naujojo Testamento lietuviškas vertimas. 1680 Karaliaučiuje išspausdino ir kiek pakeistą 1653 katekizmo leidimą — Pradžia Pamoksla dėl Mažu Weykialu.
Kad ir suaugęs su Lietuvos visuomene, ir jos tarpe dirbęs, B. visdėlto liko vok. Prūsijai atsidavusiu vokiečiu ir, be to, tikybinius savo konfesijos reikalus laikė svarbesnius už Lietuvos reikalus. Prūsijos Fridricho I jis buvo paskirtas ir Karaliaučiaus reformatų klebonu su metinės 600 talerių algos, gaunamos (tos parapijos neaprūpindavo) vien kaip atlyginimą už savo patarnavimus Fridrichui. Jis pradėjo varyti Lietuvai žalingą politiką, jieškodamas paspirties iš švedų karaliaus Karolio XII, rusų caro Petro I, bet labiausiai iš Fridricho I, kurio jis liko slaptuoju agentu Lietuvoje. Jis siūlė Fridrichui I pirkti iš Radvilų Biržus, kad jie nepatektų į Nesvyžiaus Radvilų rankas. Ragino jį įtaisyti savo kariuomenės įgulas Slucke, Biržuose, Nesvyžiuje ir kitur, kad iš tų atraminių punktų paskiau galėtų užimti ir visą Lietuvą. Lietuvoje propagavo reformatų, protestantų ir pravoslavų politinės unijos organizaciją, atsirėmusią į Rusiją. Tačiau dėl tuomet Lietuvoje vykusių vidaus ir užsienio karų, tie visi sumanymai sumanymais ir pasiliko. Betgi jo siūlomąja forma buvo beveik įgyvendinti XVIII a. antroje pusėje.
- E. TyszMeioicz Birže 1869; J. Sembritzki Die polnische Reformirten und Unitaries in Preussen 1890; P. BūkSys Biržų pilys — Mūsų Senovė I 1921; W . Studnicki Polski SI. Biogr. III 1937; Vacį. Biržišk a Senųjų liet. knygų istorija I 1953.
Bitlesės