būdavo, kai valdovų pajamų skaičiun įeidavo ir subsidijos įvairių atsitiktinių ir laikinų mokesčių pavidalu: sąmatas ruošdavo tik luomams įtikinti, kad reikalinga subsidijų. Be to, ruošdavo ne bendrą visos valstybės B., bet atskirus B. domenams, regalijoms, monopoliams, kariuomenei ir kitoms administracijos šakoms. XIX a. B. įgyja dabartinės reikšmės ir viešosios teisės pobūdį, kai visos valstybės pajamos ir visos išlaidos įtraukiamos į vieną bendrą sąrašą ir kiekviena valdymo šaka tenkinasi tik tomis sumomis, kurios tuo sąrašu jai paskirtos ir leistos. Tuo buvo pasiektas B. pilnumas ir jo vieningumas.
Anglija pirmoji pradėjo ruošti B. čia plėtėsi parlamento teisė leisti imti mokesčius ir parlamento teisė peržiūrėti išleistųjų sumų atskaitą, o vėliau ir teisė nustatyti, kiek ir kuriems reikalams valdžia gali surenkamų mokesčių išleisti. įgyvendinti B. specializacijos ir detalizacijos principai, šie principai Anglijoje galutinai prigijo XVIII a. Prancūzijoje B. sąmatų ruošimas atsirado Pilypo IV laikais. Pranciškus I reikalavo iš savo finansų valdininkų, kad jie ligi sausio 1. d. pateiktų pereitų metų pajamų ir išlaidų apžvalgą ir sąmatą ateinantiems metams. Bet visa tai daroma atsitiktinai ir nesistemingai. Sistemingesni ir pilnesnį B. Prancūzijoje atsiranda Sully ir Neckerio ministeriavimo laikais, šių dienų prasme B. Prancūzijoje atsiranda tik didžiosios revoliucijos metu. Visi pagrindiniai B. konstitucijos principai įgyvendinami XIX a. Prūsijoje B. sąmatas įvedė Fridrichas I 1688. Pastovus ir sistemingas B. ruošimas pradėta tik nuo 1850, kai buvo išleistas pirmas B. įstatymas. Austrijoje B. pradėta sudarinėti nuo 1766. Viešai pirmą kartą buvo paskelbtas 1848. Rusijoje sistemingieji B. pradėti tik nuo 1862, B. taisykles išleidus.
Didžiųjų kunigaikščių Lietuvoje B. pobūdžio sąmatų ruošimo pėdsakų randame XV a. pabaigoje. Sistemingesni ir platesni B. tepradėta sudarinėti tik XVII a. Po I pas. karo, Įsikūrus Lietuvos valstybei, pirmasis B. paruoštas 1919. Lietuvos valstybės B. būdavo ruošiamas vadovaujantis prieškariniais Rusijos įstatymais ir iš dalies ir seimo dviem skaitymais priimtuoju B. įstatymo projektu.
B. santvarkos principai tai tie pagrindiniai dėsniai, kuriais yra tvarkomas modernus konstitucinis valstybės B. Finansų mokslas yra nustatęs modernaus B. santvarkos šiuos principus: tikrumo, vieningumo, pilnumo, išspecializavimo ir viešumo.
B. realumas reiškiasi tuo, kad į B. turi būti įtrauktos tik tokios pajamos, kurios neabejotinai gautinos, ir tik tokio dydžio, kokį gali pakelti tautos ūkis. šiam reikalui stebima kelerių praėjusių metų B. pajamų eiga ir dydis ir valstybės ekonominio gyvenimo padėjimas bei pasaulinė ūkio konjunktūra. B. vieningumas reiškiasi tuo, kad visos valstybės finansinio ūkio pajamos ir išlaidos Įtraukiamos į vieną B., — vadinasi visam valstybės ūkiui tesudaromas vienas B. B. pilnumo principas reikalauja, kad į B. būtų įtrauktos visos valstybės finansinio ūkio pajamos ir išlaidos. B. specializacijos bei detalizacijos principas nustato, kad B. būtų aiškiai ir griežtai nurodytos išlaidos kiekvienam atskiram reikalui, o B. vykdant, būtų išleidžiama tik tiems reikalams, kuriems biudžete skirta. B. sudarant, pajamos ir išlaidos suskirstomos skyriais, paragrafais ir straipsniais. B. išlaidų pozicijų kilnojimas draudžiamas. Šiam dalykui priešingas principas vad. „virement” , kada leidžiama vienos pozicijos išlaidos perkelti į kitą artimą poziciją. B. viešumo principas reikalauja, kad B. būtų viešai skelbiamas ir kiekvienam, norinčiam su juo susipažinti lengvai prieinamas. Seniau B. laikyta didelėje paslaptyje.
B. sąmata yra dviejų dalių: pajamų ir išlaidų. Pajamų dalyje nurodoma visos laukiamosios B. pajamos, išlaidų — visos numatytos B. išlaidos. Be to, B. sąmatos pajamos ir išlaidos dar skirstoma į paprastąsias ir nepaprastąsias. Paprastomis pajamomis ir išlaidomis vadinamos tos, kurios kiekviename B. kartojasi ir keičiasi tik su visa valstybės gyvenimo eiga; nepaprastomis — tos, kurios pasitaiko B. tik atsitiktinai ir neperiodiškai. Toliau B. skirstomas į brutto ir netto B. Pirmu atveju į B. įtraukiama visos viešojo finansinio ūkio pajamos ir išlaidos; antru — tik pertekliai. čia pajamų šaltinių valdymo, ekspluatacijos, mokesčių rinkimo išlaidos į B. neįtraukiamos. Be to, kaikuriose valstybėse (Anglijoje) B. dalinamas į konsoliduotąjį ir keičiamąjį. Konsoliduotuoju B. vadinama ta bendrojo B. dalis, kuri priimama ilgesniems metams ir kasmet jos nekeičia ir nesvarsto, kaip antai: valdininkų algų, karaliaus civilinio lapo, kariuomenės išlaidos. Keičiamoji B. dalis kasmet peržiūrima ir per- svarstoma.
B. nomenk1atūra. B.pajamų ir išlaidų grupavimas, jų suskirstymas į atskiras grupes, vadinamas B. nomenklatūra. B. nomenklatūra gali būti sudaryta realiąja, formaliąja ir maišytąja sistema. B. realioji nomenklatūros sistema yra tuo būdinga, kad čia B. pajamos ir išlaidos grupuojamos pagal jų vidini finansinį bei ekonominį santykį: pajamos pagal jų šaltinius ir tų šaltinų rūšis, o išlaidas pagal jų paskirtį. Formaliojoje nomenklatūroje tas pajamų ir išlaidų grupavimas atliekamas