juos galutinai nuo Konstantinopolio atstumti ir iš Mažosios Azijos išstumti. Tačiau arabų valdžioje paliko Mesopotamija, Sirija, Egiptas, šiaurės Afrika ir Kipro sala.
Leonas III Isauras dar ėmėsi visokių reformų, paliesdamas ir pralobusius vienuolynus, panorėjęs jų teises apkarpyti. Perdėtai kovodamas dėl tikėjimo grynumo, jis pradėjo drausti ir paveikslų garbinimą, nes tai laikė pagonybės liekana. Tuo būdu jis pradėjo ilgą kovą, dar žymiau išryškinusią skirtumą tarp rytų ir vakarų bažnyčių, ši ilga kova buvo baigta 843, kai imperatorius Mykolas III savo ediktu pripažino paveikslų garbinimą.
Po arabų atrėmimo vėl kiek suklestėjo imperija, valdoma naujos Makedonijos dinastijos (867— 1081). žymiausias jos atstovas Bazilijus I (867—886) reformavo imperijos finansus, išleido naujas įstatymų knygas, papildydamas Justiniono kodeksą, ir bandė sutaikinti rytų ir vakarų bažnyčias, kviesdamas sinodus. Bizantiečiai dar buvo bandę iš arabų atsikovoti kadaise prarastas sritis, ir jiems pavyko atgauti Kretą, š. Siriją su Antioehija, Palestiną iki Jeruzalės ir paversti Armėnijos valstybes savo vasalais; be to, po ilgų kovų jiems pasisekė prisijungti bulgarus ir paversti vasalais serbus ir kroatus. Maždaug tuo pat metu, dviejų misionierių, Kirilo ir Metodijaus, veiklos dėka, B. bažnytinė ir kultūrinė įtaka pasiekė net slovėnus, slovakus ir čekus. Labai reikšmingas Bizantijai dalykas buvo jos susidūrimas su naujai įsikūrusia Kijevo valstybe. Jos ryžtingų ir karingų įkūrėjų normanų vadovaujami, kijeviečiai 860 pirmą kartą puolė Konstantinopolį. Po kelių vėliau pakartotų puolimų Kijevo ukrainiečiai susilaukė taikos sutarties ,su bizantiečiais (911), pagal kurią gavo teisę laisvai prekiauti Konstantinopolyje. Nuo to laiko saitai su Konstantinopoliu nebenutrūko, o jų išdavoje Kijevo kunig. šv. Vladimiras (978— 1015) priėmė krikštą iš Bizantijos (988). Bizantijos bažnytinei ir kultūrinei įtakai atsivėrė platus kelias į rytų Europos lygumas.
Nuo XI a. vidurio prasidėjo imperijos irimas. Iš jos valdžios išslydo paskutiniai plotai vakaruose, nes pietų Italijoje įsiviešpatavo normanai, pasiglemžę dar ir Epirą Balkanuose. Tuomet (1054) įvyko ir galutinis rytų ir vakarų bažnyčių skilimas. Di džiausias pavojus B. imperijai kilo rytuose iš turkų seldžiukų pusės. Jie, sugurinę arabus, įsibrovė į M. Aziją ir ties Cirkertu visiškai sumušė bizantiečius (1071). šio smūgio rezultatas — bizantiečiai neteko beveik visų nuosavybių Azijoje.
Imperatorius Aleksijus Komnenas (1081 — 1204) imperiją bandė gelbėti, šaukdamasis vakarų. Vakariečiai, ruošdami kryžiaus žygius, sulaikė turkus, betgi ir imperijos žlugimą pagreitino. Ketvirtasis kryžiaus žygis, daugiausia veneciečių pastangomis, buvo nukreiptas nuo Egipto į Konstantinopolį, kurį kryžininkai 1204 užėmė, čia jie įsteigė lotynų imperiją su savo imperatorium. Iš B. imperijos teliko kelios sritys, iš kurių žymiausia buvo Nikėjos valstybė M. Azijoje. Jos valdovas Mykolas VIII Paleologas užėmė Konstantinopolį ir 1261 atkūrė vėl Bizantijos imperiją.
Tačiau Bizantijos imperijos žlugimas buvo nesulaikomas. Balkanuose sujudo serbai ir bulgarai, kurie virtę savarankiški, ėmė grąsyti imperijai. Bet pavojingiausi buvo turkai, osmanai. 1354 jie persikėlė per Bosforą ir įsikūrė Galipolyje. Iš čia .netrukus jie išsiplėtė, sumušdami serbus (Kossovo Pole 1389) ir pavergdami bulgarus. Nuo platesnio pasaulio atskirtas Konstantinopolis su išmėtytomis nuosavybėmis dar keliolika metų išsilaikė, kol 1453 naujas Otomanų sultonas Mahomedas II jį apsupo ir privertė pasiduoti.
- Foord The byzantine empire 1911; Ch. Dieh1 Histoire de l’Empire Byzantin 1924; G. Ostrogorsk'j Geschichte d. Byzantischen Staates 1940.
Bizantijos filosofija (apie 300—1450 glaudžiai susijusi su teologija; jos uždavinys — racionaliu būdu išaiškinti ir pagrįsti krikščionių tikybą ir bažnyčios nustatytas dogmas. Ji remias daugiausia platonizmo ir neoplatonizmo mokslais, bet iš dalies nepameta ir Aristotelio idėjų. Galima skirti trys laiko tarpai: 1) 300—400 filosofiškosios teologinės spekuliacijos pražydimo metas. Ypač pagarsėjo Origeno mokyklos šalininkai Eusebijus ir trys didieji kapadokiečiai Basilijus Didysis, Grigalius Naciancietis ir Grigalius Nisietis, kurie stengėsi suderinti platonizmo idėjas su krikščionybės dogmatika, žymus mistinės filosofijos atstovas buvo Makarijus Egiptietis. Aristotelizmui buvo artima Antioehijos m okykla šventojo Rašto interpretacijai taikanti istorinį-filologinį metodą. 2) 400—750 filosofai ir teologai varo toliau savo pirmatakų pradėtą darbą, aiškindami Apreiškimo tiesas, Platono ir Aristotelio filosofijos padedami. Žymiausi Sinesijus, Nemesijus, Kirilas Aleksandrietis ir Gazos mokyklos atstovai Prokopijus, Enėjas ir kt. Jie nepasižymi mąstymo gilumu bei originalumu, išskyrus Pseudodionisijų Areopagitą ir Maksimą Išpažintoją. Pereinamajam metui priklauso Jonas Damaskietis, surinkęs ir susisteminęs visą bažnyčios dogmatikos mokslą. Neoplatonizmo įtaka šiuo laikotarpiu kiek nusilpo, ypač kai imperatoriaus Justiniono įsakymu 529 buvo uždaryta filosofijos m okykla Atėnuose. 3) 750—1450 savarankiška filosofinė spekuliacija visiškai nustoja buvusi. Bizantijos mokslininkai tesitenkina klasikinių filosofų ir ištraukų bei rinkinių iš jų veikalų komentavimu, šiaipjau vyrauja Aristotelio -įtaka. Nepaprasta