erudicija pasižymėjo patriarchas Fotijus ir jo mokinys Arėtas. X I a. pagarsėjo logikai Mykolas Pselas ir Jonas Italas, žymiausi mistikos atstovai: Simeonas, naujasis teologas, Grigalius Palamas ir Mikalojus Kabasila.
Bizantijos kanonų teisė — B. arba Konstantinopolio, Bažnyčios teisė, bendra visoms bizantinių apeigų Rytų Bažnyčioms, tiek katalikų, tiek ortodoksų. Kai Rusų ir Serbų tautos gavo krikštą iš Konstantinopolio, kartu iš ten priėmė liturgiją ir bažnytinę Bizantijos discipliną. Tuo būdu B. K . T . tapo bendra visoms Bažnyčioms, kurios priklausė Konstantinopolio patriarchui, šiandie B. K . T., kaip bendras įstatymdavystės pagrindas yra papildytas atskirų bendruomenių teise. Jos laikosi Graikai, M elchitai, Rumunai, Ukrainiečiai, Rusai, Gruzinai, Serbai ir kitų kraštų rytų apeigų bendruomenės.
B. K . T. istorija apima 13 šimtmečių laikotarpį (nuo Trullano Susirinkimo 691 ligi Konstantinopolio patekimo i turkų rankas 1453). Prieš 691 B. patriarchatas laikėsi vien tik konsilijų ir Bažnyčios Tėvų įstatymų bendrų visai Kat. Bažnyčiai. Po 1453 Konstantinopolio patriarchatas vis mažiau vertinamas, įsikuria atskiros Rytų Bažnyčios, jos išvysto savą teisę, net ir principiniuose klausimuose kitų bažnyčių nepripažįstamą.
B. K. T. šaltinius Trullano Susirinkimas taip nustatė: a) 85 vad. Apaštalų kanonai; b) kanonai Nikėjos (325), Konstantinopolio (381), Efeso (431) ir Chalcedono (451) Visuot. susirinkimų; c) kanonai 7 vietinių susirinkimų Rytuose: Galatijos, Ponto, Paflagonijos, Sirijos, Frigijos, Mesijos ir Kartagenos (314—419); d) Rytų B. 12 Tėvų kanonai; e) paties Trullano susirinkimo 102 kanonai. Prie jų dar reikia pridėti VII visuotino Bažnyčios susirinkimo Nikėjoje (787) 22 kanonai.
Išėjus Vakarų Bažnyčios Teisių Kodeksui, kilo sumanymas kodifikuoti ir Vakarų B. T. Tam tikslui pop. Pijus X I paskyrė komisiją, kuriai atlikus parengiamuosius darbus, 1953 buvo paskirta nuolatinė kardinolų ir specialistų komisija, kuriai buvo pavesta sudaryti ir Rytų Bažnyčios Teisių Kodeksą. Iki šiol paskelbta tik moterystės teisė, privaloma visoms Katalikų Rytų Bažnyčioms.
- Leunclavius Iuris graeco-romani tam canonici quam civilis 1591; I. B . P itra Iuris ecclesiastici graecorum historia et monumentą 1858; F . D . Biener De collectionibus canonum Ecclesiae Graecae 1827; A . Cou s s a Epitome praelectionum de iure ecclesiastico orientali 1948.
Bizantijos literatūra. Rytų Romos imperijos literatūra nuo IV ligi XV a. yra rašyta beveik vien graikų kalba. Kalba, kuria buvo rašomi B. L. veikalai, kilo Aleksandrijoje jos kultūrinio klestėjimo metu. Ji buvo vadinama koinė — bendrinė, įprastinė kalba, pagrinde turėjusi atikinę (atėnų) tarmę, kurią rašomąja kalba pakėlė Dionisijus Halikarnasietis I a. pr. Kr. Ilgainiui nuo tos tarmės krypta vis prie šnekamosios vietos žmonių kalbos, ir XII a. rašomoji kalba nuo atiškosios tarmės buvo jau visiškai nukrypusi. VI —X a. vienų stengtasi rašomąją kalbą suliedinti su graikų klasikų kalba (Fotijus, Pselas), kitų — įvesti literatūron klasikinę lotynų (Cicerono) kalbą. Tačiau nepavyko nei viena, nei antra. X II - XV a. rašomoji kalba savo forma priminė graikų klasikų kalbą, bet jos sintaksė, dvasia buvo rytų Bizantijos tarmių kalba. XII a. daugelis autorių savo raštus jau rašo vietos tarmėmis.
B. religinės literatūros pagrinde būva Kaine Diatheke (Naujasis Testamentas) keliais nuorašais. Biblijai atsirado daugybė apokrifų. Kitą didelę grupę daro šventųjų gyvenimai. Didelę dalį Bažnyčios tėvų raštai. Basilijus Didysis, Grigalius Nisietis ir Grigalius Naciancietis sudaro trijų didžiųjų kapadokiečių grupę, kuriai artimas ir Jonas Auksaburnis. Nuo V a. prasideda nauja religinių skilimų banga (monofizitai, monotelitai, ikonoklastai), kuri trunka ligi IX a. Tas skilimas vėl pagyvino religinę literatūrą. Ji dar pakyla XIII ir XIV a., kai imperatoriai ir patriarchai turi ginčų su saracėnais, bogomilais, mahometonais ir net su Romos Bažnyčia.
Iš pirmųjų B. mokslinės literatūros veikalų buvo gamtos mokslų II a. Kr. g. enciklopedija, vadinama Fyziologus, kuri įvairių autorių buvo nuolatos gerinta ligi X a. Tokio pat masto geografinę enciklopediją (Topographia Christiana) parašė Kosmos Indikopleustes (VI a.). Joje žemė panaši į keturkampę plokštumą, laikomą keturių dramblių. B. geografijai svarbi senovės Konstantinopolio istorija, priskiriama Kodinui. Matematikoje bizantiečiai kartojo arabiškąjį Ptolomėjo vertimą. XIII —XIV a. bizantiečiai susipažįsta su persų astronomais ir jais seka astronomiškuose ir matematiškuose raštuose. IX a. patriarchas F otijus sutvarkė visus filologiškus komentarus senovės klasikų raštams, vardu Myriobiblon, kur įėjo 280 filologinių tyrinėjimų. X a. buvo parašytas didelis enciklopedinis žodynas (Lexicon), kuriame surinkta daug žinių apie graikų ir bizantiečių autorius ir jų raštus.
Grožinė B. literatūra labai panaši į klasikų literatūrą, kuria bizantiečiai rašytojai stengėsi visais atvejais sekti,išlaikyti jų form ą ir stilių, imti siužetus iš graikų mitologijos ir Aleksandro Makedoniečio bei Aleksandrijos kultūrinio klestėjimo laikų. Poezijoje pasirodė dvejopa forma. Vienos skandavimas buvo panašus į Anakreono poezijos skandavimą, o kitos, vad.