Chronografas — aparatas astronomijoje ir eksperimentinėje fizikoje momentams tiksliai registruoti. Veikia su elektros pagalba. Reikiamu momentu per Ch. praleidžiama elektros srovė, veikianti elektromagnetą, o pastarasis pastumia į šalį plunksną, brėžiančią po ja slenkančioje po pierinėje juostoje, šios sistemos Ch. turi daug panašumo į Morsės telegrafo aparatą. Kituose Ch. juostos vietoje yra popieriaus lapas, užvyniotas ant būgno, kuris su veikiančiu Ch. sukasi ir kartu pasistumia savo ašies kryptimi. Kiekvienas Ch. turi bent dvi rašomąsias plunksnas: viena jungiama su laikrodžiu, kas sekundė automatiškai duodančiu srovės 'impulsą, antra — su stebėjimo įrankiais, registruojančiais tiriamuosius momentus. Abiejų plunksnų davinius sugretinus, nustatomas tiriamojo reiškinio momentas. Ch. variklis, traukiąs popierių, turi veikti labai lygiai, be trūkčiojimų. Todėl paprastas laikrodinis įrengimas Ch. netinka, švytuoklės vietoje veikia įvairių sistemų reguliatoriai. Ch. paklaida normaliai neprašoka kelių tūkstantųjų sekundės dalių. Labiausiai ištobulinti Ch. ne užrašo, bet tie siog skaitmenimis išspausdina galutinį rezultatą.
Chronograma datos žymėjimas sakinyje, išskiriant datos skaitmenis didesnėmis lotynų raidėmis, kurių suma duoda atitinkamus metus. Lietuvoje Ch. dažnai buvo vartojamos XVII — XVIII a. spausdinant įvairias panegirikas. Pvz. knygoje Universitas Magno Palaemonii spausdinimo metų nėra, bet nustatomi iš sakinio antraštinio lapo apačioje: Anno qVo PraesVL atqVe PrlnCeps IngreDItVr VILnaM. Jame išskirtų didžiųjų raidžių — M (1000), D (500), C (100), L (50), L (50), V (5), V, V, V, V ir I (1), I, I suma sudaro veikalo iš spausdinimo datą — 1729 metus.
Chronologija istorinių įvykių laiko nustatymas, taip pat ir mokslas apie metodus laikui skaičiuoti. Astronominė Ch. nagrinėja laiko skaičiavimą iš astronominių reiškinių. Geologinė Ch. nustato žemės sluogsnių amžių iš radioaktyviųjų mineralų tyrimo ir iš pagrindinių fosilijų išplitimo (žr. Geologija). Proistorinė Ch. nustatoma stratirografiniu, tipogenetiniu, žiedadulkės analizės metodais ir naujausiai pagal išlikusių radioaktyviųjų elementų kiekį senovės paminkluose (radiokarbono datavimo būdas — žr. Proistorė). Istorinė Ch. arba kalendariografija, nagrinėja dirbtines, tradicines laikui skaičiuoti taisykles, kurias amžių būvyje vartojo įvairios tautos (žr. Kalendariografija, Kalendorius).
Chronometras apie 1730 sukonstruktuotas tikslus kilnojamas laikrodis, kuriame yra šiliminė švytuoklės kompensacija ir varomosios jėgos išlyginimas, šalia sekstanto Ch. yra pagrindinis instrumentas laivo vietai surasti astronominiu būdu, stebint dangaus kūno pakilimą nuo horizonto linijos. Laivo Ch. eina Greenwicho laiku, tik prancūzai vartoja Paryžiaus laiką ir ispanai kartais Cadixo laiką.
Chronometražas laiko, eikvojamo atskiroms pasikartojančioms gamybos operacijoms, matavimas. Ch. dabar yra pagrindinis metodas darbo procesų reikalingam laikui tirti ir gamybos darbams normuoti. Ch. pirmas ėmė vartoti F. Taylor. Praktikoje Ch. atlieka specialus asmuo, tirdamas vidutinį darbininką, dirbantį normaliomis sąlygomis su normaliais ir tvarkingais įrankiais. Pakartotiniai tyrimai su darbininkais leidžia nustatyti vidutinį atskirų darbo dalių laiką, sudaryti laiko normas atliekamo darbo elementams. Analizuojant darbo elementams suvartojamą laiką, lengviau pašalinti neproduktingą laiko leidimą ir visam darbo procesui galima laiko sutaupyti. Ch. atliekamas įvairaus tipo chronometrais.
Chronopolis senas lotynintas Tilžės miesto vardas.