je ,vieno italo’ (atseit G.), kuris drįsęs jo darbą išspausdinti savo vardu. Kaip rankraštis pateko į G. rankas, Strijkovskis nepasako, nors apie tai užsimena net keliose savo kronikos vietose. Tik iš įvado posakio, kad jis negalėjęs nė pagalvoti taip galint atsitikti, galima spėti, kad rankraštį G. pats bus davęs. Savo kaltinimą jis remia tuo, kad G. apie knygoje aprašytus dalykus neturįs jokio supratimo ir kad visiškai nenusivokiąs apie istoriko tyrinėtojo darbą. O kad jis tą veikalą rašęs, gerai žiną Vitebsko vaivada Stp. Pacas ir visi tuo metu tenykštėje įguloje tarnavę kariai, kurie 1573 matę jį rašant. Išsirūpindamas Stp. Batoro privilegiją, apdrau- džiančią autoriaus teises kronikai leisti, Strijkovskis pasirūpino kartu įrašyti ir Sarmatiae Europeae descriptio. Jei jis su G. paskelbtuoju veikalu nebūtų turėjęs nieko bendro, tokį užsispyrimą vargu ar būtų parodęs. Ar reagavo į tuos kaltinimus G., neturime jokių žinių. Tik žinome, kad jis visdėlto veikalą laikė savo darbu, vieną jo egzempliorių padovanojo Stp. Batorui, kuris jo Maskvos aprašymą ruošėsi pasiųsti ar gal ir pasiuntė carui Jonui kaip įrodymą, kad apie jo darbus žinanti visa Europa. Ruošdamas naują lenkišką kroniką, G. šį veikalą taip pat vadina savu, kalba tik apie naują leidimą. Yra aišku, kad gera G. lotyniškosios kronikos dalis yra ankstyvesnių, jau spausdintų Strijkovskio lenkiškų raštų perdirbinys. Iš nurodytų 8 G. kronikos dalių 1, 2 ir 4 yra ne kas kita, kaip atskiri skyriai iš Strijkovskio 1574 išsp. veikalo Goniec cnoty. Tik prie 2 ir 4 dalių yra prikergti geografiniai Lenkijos ir Lietuvos aprašymai. Ki toms dalims atitinkančių Strijkovskio raštų nėra žinoma. Tik savo autobiografijoje jis mini panašių antraščių veikalus, kurių rankraščiai esą žuvę. Strijkovskis rašė lenkiškai, labai dažnai eiliuotai, visada vaizdžiai. G. lotyniškai, proza ir sausai, tik registruodamas faktus. Betgi yra galimas dalykas, kad bent dalis, jei nevisa, G. kronikos iš tikrųjų buvo parašyta Strijkovskio, perdirbta iš lenkiškų jo paties raštų. Kažkurie tyrinėtojai sako, kad G. išvertęs Strijkovskio raštus į lotynų kalbą, nors pats sakosi lotyniškai parašęs visą veikalą. Strijkovskio pareiškimas, kad G. pats tokio veikalo parašyti būtų nesugebėjęs, vargu ar buvo teisingas. Bent po 33 metų G. parodė sugebąs paruošti ir žymiai geresnį darbą, 1611 Krokuvoje išsp. Kronika Sarmacyey Europeyskiey... Iš pirmo pažiūrėjimo, iš antraštės ir plano tai naujas lenkiškas lotyniškosios jo kronikos leidimas. Prakalboje ir dedikacijose G. sakosi čia pateikiąs lenkišką lotyniškosios kronikos vertimą, tačiau iš tikrųjų tai yra naujas dvigubai papildytas veikalas. Yra ir visiškai naujų skyrelių, o kiti labai praplėsti, istorinės apžvalgos pratęstos ligi naujesnių laikų. Lenkijos istorijos apžvalga pratęsta ligi Zigmanto Vazos išrinkimo, Lietuvos istorija ten baigėsi 1506. čia 1608, Maskvos istorija ten ligi 1570, čia ligi 1611; panašiai pratęstos ir kitos dalys. III, VI, IX ir X knygos, kuriose kalbama apie rusiškąsias Lietuvos ir Lenkijos sritis, šiaurės, vidurio ir pietryčių Europos bei V. Azijos tautas, yra visai naujai parašytos, čia jau aiškiai nurodomi šaltiniai, iš kurių žinios imamos (cituojamas ir Strijkovskis). Kaiką autorius rašo, remdamasis savo paties pastebėjimais. Veikalas yra papuoštas daugeliu medžio raižinių, surankiotų iš ankstyvesnių įvairių leidinių. G. čia išspausdintieji valdovų atvaizdai ir lietuviškoje istorinėje literatūroje buvo labai paplitę ligi pačių paskutinių metų. Iš tikro tai fantazijos vaisiai, G. šaltiniuose dažnai figūravę visai kitais vardais, o neretai tie patys atvaizdai buvo duodami ir lenkų, ir lietuvių kunigaikščiams. Su G. ar be jo žinios lotyniškoji kronika 1581 buvo perspausdinta ištisai Speyery, 1582 sutrumpintai ją perspausdino savo rinkinyje Pistorijus Bazely, 1626 dar labiau sutrumpintai buvo perspausdinta Leidene, 1761 Varšuvoje ištisai (Mizlerio rinkinyje). 1584 Frankfurte prie Maino išėjo knyga G. vardu, betgi kurioje yra ir visa eilė kitų autorių darbų. Kad tai būtų paties G. darbas-plagiatas, vargu ar galima prileisti. Yra taip pat pakartotinų atskirų jo kronikos dalių leidimų. Dar yra vertimu į čekų, vokiečių ir italų kalbas. Buvo ir rusiškas vertimas, tik nespausdintas. Lenkiškoji G. kronika 1764 buvo perspausdinta Bohomolco rinkiny. Antraštėje ten pažymėta, kad tai e- sąs 1611 M. Paškovskio vertimas iš lotynų kalbos. Nors G. 1611 laidoje iš tikrųjų rašo davęs kam kitam savo kroniką versti, bet nežinia, iš kur čia atsirado Paš- kovskis. Jo vardas ten figūruoja tik kaip spausdinamųjų eilėraščių autoriaus. Tu- rovskis, 1860 perspausdinęs kroniką trečią kartą, to prierašo nepridėjo. G. kronikoje, žemaičių aprašymo gale, yra pridėta tariamai žemaitiškas Tėve mūsų, betgi kurio kalba yra aiškiai rytiečių lietuvių.
M. Malinowski, Wiadomość o życiu i pismach M. Stryjkowskiego — Kronika M. S. 1846; Wiszniewski, Hist. Liter. Polskiej VII 1845; Hassen- kamv, Guagnini in Posen — Ztschr. iur Provinz Posen 1889; Cipolla, Un Italiano nella Polonia e nella Svezia tra ii XVI e ii XVII secolo 1887, atsp. iš Miscellanea di Storia Italiana, II ser., XI t.; Warta 1887, nr. 678; 1888 nr. 713; So- bieszczański, G. — Encyklop. powsz. Orgelbranda XI 1862; Łopaciński, Przyczynek do hist. pla- gjatów w piśmien. poi. — Pam. liter. 1902. A .S.
Guajacum officinale žr. Brantmedis.
Guajalkas C. ir P. Amerikos kietmedis, ligi 7 m augščio, 30 cm skersmens, rusvos ir žalsvos spalvos, labai kietas ir sunkus (lyg. sv . 1,28), sunkiai apdirbamas. Iš jo