Metalinis A. vartojamas indams namų ruošoj, elektros industrijoj, geležies metalurgijoj, automobilių bei lėktuvų industrijoj. Yra žinomi: labai lengvas lydinys
magr.ialis (10—30% magnio), kietas duraliuminis, užgrūdomas lydinys su 93—95% A., mangano. Technikoj vartojama ir A. bronza — 90% vario + 10% A. lydinys.
Aliuminitas mineralas iš sulfatinės eilės, baltos spalvos, AI2SOG9H2O.
Aliūras (pr. allure — greitis). Kavalerijoj A. būvia: žingine, risčia, šuoliais, lauko šuoliais ir zovada (karjeru).
Aliuviniai dirvožemiai susidarę iš aliuvio gadynės padermių, t. y. tose vietose, kurios susiformavo ledynų gadynei pasibaigus. Tipingais A. D. yra upių slėnių, Kuršių Nerijos ir durpynų dirvos.
Aliuviumas (aliuvis) jauniausioji ket-virtaeilės gadynės dalis, kuri susideda grynai iš sedimentinių padermių, susidariusių dabartinių laikų klimate: kopos, durpynai, akmenų nubyrėjimai, žemės ;nu-šliaužimai kalnuose ir kt. Gyventa ir kai kurių jau išmirusių gyvių. Senesniam A. užtinkama neolitinio žmogaus pėdsakų.
Aliuzija (lot.) netiesioginis nurodymas. A. darant išreiškiama ne ta mintis, kuri kalbančiam tiesiog rūpi, bet kita, kuri yra taip susijusi su pirmąja, jog turimo-joj situacijoj iš jos gali būti suprasta, ką kalbantysis turi galvoje.
Alyva vad. virintas džiūstąs, dažniausiai sėmenų aliejus. Virinamas be mineralinių priemaišų dideliame karšty (apie 300°), aliejus sutirštėja ir virsta greit džiūstančia A.; tokia A. su dažų priemaiša vartojama knygoms spausdinti. Kitiems reikalams aliejų virimą 120—1500 karšty, bet per jį perpučia oro srovę. Aliejiniams dažams gaminti sėmenų aliejų virina su priemaiša 2—3% vad. „sikatyvu” (surikas, gletas, manganbonatas ir kt.). Virintą su skatyvu A. vad. pokostu arba firni-šu. A. dar vartoja lakui gaminti, mineralinę A. mašinų tepalui ir kt. reikalams, ž. Nafta (žemės A.).
Alyvmedis Oleanceae šeimos 8—10 m aukščio medis. A. amžinai žaliuoją medžiai lancetiniais lapais. Vaisiai panašūs j slyvas ir turi savyje daug aliejaus. Laukinis A. išsiplatnę Graikijoje, kuris kultūrinamas skiepijimu. Senovėje A. augo Palestinoje ir Rytuose, iš kur prasiplatino Europoje. Dabar A. kultyvuojamas Viduržemio jūros pakraščiuose: Italijoje, p. Prancūzijoje, Graikijoje, Sirijoje. Be to, dar Meksikoje ir Perl. Iš A. vaisių gaminamas aliejus, kuris vartojamas maistui, vaistams ir tikybinėms apeigoms. Prinokę A. vaisiai vartojami prieskoniais.
Alyvos, babilius (Syringa), Alyvmedžių (Oleaceae) šeimos, dekoratyviniai krū- mai. žiedai įvairiaspalviai, dažniausiai violetiniai arba balti, kvapūs, šluotelių bei kekių žiedynuose. Kilusios iš Kinų, Japonijos. Lietuvoje auginamos A. paprastosios (Syringa vulgaris). A. yna daug natūralinių ir sodininkų išaugintų atmainų.
Alywu Lapai isz žemes amžino Paka-jaus. 1891 — 1893 Priekulėje ėjęs savaitinis laikraštis, kurį leido ir redagavo kun. Strukas iš Vizų. 1926 juos atnaujino Klaipėdos Gustavo Adolfo Draugija.
Alizarinas - dažai. Ruberitrininės rūgšties gliukozido pavidalu A. yra krapų šaknyse, iš kurių seniau jo ir buvo gaunama. 1868 Graebe ir Liebermann surado metodą jam gaminti sintezės keliu. Tai buvo pirma augalinių dažų sintezė. Nuo to laiko A. gaminamas iš akmens anglies dervoje esamo angliavandenilio antraceno.
Alizava Vabalninko vi. Biržų aps. mst. prie Pyvesos upės. Seniau buvo vad. Pakape. 1793 Pakapės savininkas Aloizas Kos-cialkovskis čia pastatė bažnyčią ir miestelį pavadino savo vardu A. (lenkiškai Aloizowo).
Alka, Alkvietė, Alkos kalnas, žodis a 1-k a s, e 1 k a s reiškia šventa vieta, bir-žis. Baltų kalbų šaknis alk-, ei k- sietina su gotų a 1 h s - apsaugota, nepažeidžiama vieta. Gausiai Lietuvoje išlikusiais Alko ir Alkos vietovardžiais vad. ne tik kalnai, bet ir pieva, laukas, ežero iškyšulys, sala, vienasėdžiai, kaimai, senkapiai. Alkos kalnų ir kt. Alko, Alkos pavadinimų Lietuvoje daugiausia aptinkama žemaičiuose, mažiau Vidurio Lietuvoje ir nedaug Rytų Lietuvoje. Latvijoje jie vad. Elka kalni. A. yra šventvietė, aukų vieta, kurioje buvo aukojama įvairiomis progomis, susijusiomis su senosios lietuvių religijos kultais, ypač su mirusiųjų kultu. Alkos, kaip šventvietės, reikšmė po krikščionybės įvedimo Lietuvoje palaipsniui nyko ir dauguma atvejų pasiliko tik kaip vietovardis. Jo dažnumas rodo, kad priešistoriniais laikais A. religijoje vaidino svarbų vaidmenį. Daugelis istorinių dokumentų iš XV - XVII ¡a. A. mini kaip šventą miškelį (gojų). Senų žmonių prisiminimais, A. vieta, kur senovėje žmonės degindavę aukas: jaučius, avinus, ožius ir kt.
Latvijoje, Talsų aps. archeologų ištirtas Baznicas kalns parodė, jog tikrai ten vyko aukojimo apeigos, nes buvo rasta 10 duobių su anglių, gyvulių (arklių, karvių, kiaulių, ožkų ir kt.) ir žmonių degintų kaulų liekanomis bei įvairių apdegusių ir sulaužytų daiktų fragmentų, šis kalnelis pagal rastus daiktus yra datuojamas 1000—1400 m. po Kr. Kad A. 'yra priešistorinių laikų religinio kulto vietos, rodo ir tat, jog jos dažnai yra netoli priešisto-