Aristonides 'iš Rodoso, a. 140 pr. Kr. graikų skulptorius, pasižymėjęs sielvartaujančio Atamo statula.
Aristonikos iš Aleksandrijos I a. pr. Kr. graikų gramatikas, tyrinėjęs Homero tekstus. Jo veikalų išliko tik fragmentai, 1853 ir 1870 išleisti Friedlaenderio ir Carnicui.
Aristotelija Elaeocarpaceae (Malvales) šeimos dekoratyviniai krūmai, žinomos 7 rūšys P. Amerikoje.
Aristotelis (384-322 ar 321 pr. Kr.) senovės graikų filosofas, daugelio mokslų pradininkas, išplėtėjas ir atbaigėjas. Gimė Sta-geiroje (dėl to vad. Stageiriečiu). 367-347 priklausė Platono akademijai Atėnuose. 348 Platonui mirus, A. apleido Atėnus ir mokė savarankiškai Maž. Azijoje, Assuje, ir Mitilenoje, Lesbos saloje. 342 Makedoni-yra tikro pažinojimo objektas, jis laiko jos karalius Pilypas pavedė jam auklėti savo sūnų Aleksandrą. 335—334 A. grįžo į Atėnus ir čia Lykeione įk. filosofų mokyklą, kuri, dėl jos dalyvių papročio diskutuoti klausimus vaikštinėjant, buvo pavadinta peripatetikų mokykla. Po Aleksandro mirties 323, priešininkų kaltinamas bedievybe, A. išsikėlė į Chalkidą Eubojoje ir ten 322 ar 321 mirė.
Raštai. A. logikos raštai vėliau buvo sujungti draugėn ir pavadinti Orga-nonu (t. y. įrankiu). Prie jų arčiausiai stovi 3 knygos apie retoriką. Gamtos mokslus, pirmoj eilėj neorganinius, dėsto 8 knygos apie fiziką, 4 kn. apie dangaus skliautą, 2 apie kilimą ir nykimą, 4 apie meteorologiją. Anorganinę gamtą traktuoja: 4 kn. apie gyvulių dalis, 5 apie gyvulių kilimą, raštai apie gyvulių eiseną bei apie jų judėjimą; artimai stovi 3 kn. apie sielą ir smulkesnieji gamtos raštai, vad. Parva natūralia. Gamtos mokslu A. atremia savo metafiziką, 14 knygų, kurios tik po A. mirties buvo šių dienų pavidalu sutvarkytos ir tuo vardu pavadintos. Etikos bei politikos raštų ypač svarbios 10 kn. ¡Nikomacho (A. sūnaus Nikomacho suredaguotos) etikos ir 7 kn. Eudemo (A. mokinio Eudemo suredaguotos) etikos, kuri laikoma senesniu A. etikos eskizu. Po etikos eina 8 kn. apie politiką. Diedelio rinktinio veikalo, kuriame buvo surašyta .158 valstybių konstitucijos, liko tik I-ji kn., Atėniečių valstybė. Mano esmę A. išnagrinėjo savo Poetikoje.
Metafizika, arba pirmoji filosofija, tyrinėja pirmuosius principus ir priežastis. Pradžioje sprendžiama tapsmo ir būties problema. Ją A. išsprendžia savo mokslu apie materiją ir formą. Kiekvienas kintamas daiktas sudėtas iš 2 veiksnių: materijos ir formos. Materija yra neapibrėžtas, bekokybinis, pasyvus tapsmo proceso substratas, kuriam visą apibrėžtumą ir būtį suteikia tik forma. Forma, daikto esmės pažymių sutelkimo punktas, padaro daiktą tuo, kas jis yra. Materija todėl yra būtis tik savo galimumo atžvilgiu, forma yra būtis jau savo tikrumo atžvilgiu. Būdamos nuo viena kitos skirtingos, betgi jiedvi niekuomet nuo viena kitos neatskirtos; tik susijungusios abi draugėje jiedvi sudaro atskirus daiktus. Antrasis A. gamtos filosofijos pagrindinis dėsnis: kiekvienas tapsmo procesas yra perėjimas 'iš potencijos į aktą, vadinasi, raida iš galimumo būties į atbaigtą tikrovę. Tuo pačiu laiku A. materiją apibrėžia galimumu, o formą — tikrumą bei tikrovę teigiančiu pradmeniu. Be materijos ir formos, A. priežastingumo veiksniais dar laikė veikiančiąsias ir tikslo priežastis, betgi šiedvi jam sutampa su forma.
Pasaulis, A. manymu, neturi pradžios nei pabaigos, ir reiškiasi amžinuoju ritmu, gamtos formoms bevykstant. Klausimą, iš kur eina pasauly judėjimas, A. manė esant galimą išspręsti tik priimaint pirmąjį neju-domą judintoją, kuris, patsai nejudėdamas, judina visą kitą. Tas pirmasis nejudąs judintojas (proton kinoun akineton, primuš motor immobilis) yra Dievas, gryna aktualybė, dvasinė asmenybė, kurio vidinis gyvenimas reiškiasi galvojimu apie save patį. A. Dievas, taigi, pasaulio nesukūrė, ir net neformavo (kaip sako Platanas), bet tik jį įjudino, ir tai tik kaip tikslo priežastis. žemė yra pasaulio centre, o visas dangus, sudarytas iš koncentrų, aplink tą centrą sukasi, ši geocentrinė A. pasaulėžiūra yra silpniausias punktas Visame A. moksle ir vėlesniais laikais ilgai kliudė nuosakesnei pasaulėžiūrai susiformuoti. Be to, A. prieštaravo patsai sau, astroinomijoje tvirtindamas dangų 'ir pasaulį negalint būti begalinį, o filosofijoje teigdamas pasaulį ir judėjimą einant nuo amžių.
Anorganinę gamta atsirėmusi organ'i-n ė. Gyvybės principas yra siela, žemiausias sielos laipsnis yra vegetatyvinė (augalinė) siela, sugebanti maitintis, augti ir veistis. Gyvuliai, be vegetatyvinių jėgų, turi dar sensityvlnę (gyvulinę) sielą, sugebančią juslėmis pajusti, geisti ir judėti iš Vienos vietos kiton. Aukščiausio laipsnio yra žmogus, kuris, be vegetatyvinės augalų sielos ir sensityvinės gyvulių sielos, dar turi nous’ą, t. y. sugebėjimą protingai galvoti, proto vadovaujamą valią, dorovinę sąmonę ir kalbą. Kūno ir sielos santykiai yra kaip materijos ir formos; juodu sudaro vieningą psichofizinį individą, žmoguje A. skiria žemesniąją galvojamą sielą ir aukštesniąją —• teorinį nous’ą. šiojo veikimas nesusijęs su kūnu, kaip kitų sielos vyksmų, ir kyla jis ne taip kaip kitos sielos dalys gamtinės visybos būdu; jis (nous) ateina į žmogų iš šalies ir yra nemirštamas.