riuomenei davė pabūklus, kurių sviediniai svėrė 3, 4, 6, 12, 30 svarų. Sviediniai buvo akmeniniai arba geležiniai, todėl ir skirstant pabūklus pagal sviedinių svorį, tekdavo skirti akmens svorį ir geležies svorį. Ankščiau pabūklams pervežti reikėdavo po 20 ar daugiau arklių ir tik lengvesnio-sios kolubrinos buvo vežamos 7 arklių. Vienam pabūklui pervežti kalnuose reikėdavę 100—200 žmonių. O Gustavo Adolfo 3 svarų pabūklai buvo pervežami 1-—2 arkliais, o kautynių lauke lengvai ir rankomis buvo pervežami, dviejų kareivių aptarnaujami ir priskiriami pėstininkų batalionams.
Įvedus graižtvotus pabūklus, nuo kamuolio pereita prie pailgos sviedinio formos. Tatai leido, nedidinant pabūklo kalibro, padidinti jų svorį ir tūrį. Pirmi, 1846 pagaminti graižtvoti pabūklai buvo dar užtaisomi iš priekio. Vamzožio kiaurymėje buvo 2 graižtvos. Kol pabūklai buvo užtaisomi iš priekio, sviedinio skersmuo turėjo likti žymiai mažesnis už pabūklo vamzdžio kiaurymės skersmenį. Todėl liko nepašalintas dujų prasiveržimas pro tarpus tarp sviedinio ir vamzdžio sienelių. Tam pašalinti grįžta prie pabūklų užtaisymo iš užpakalio. Tai pasiekta suradus pabūklams tinkamus užraktus, arba spynas, kurios galėjo išlaikyti 2000—3000 atmosferų spaudimą, tinkamai uždaryti dujas ir greit užsidaryti ir atsidaryti.
Bedūm'inio parako išradimas XIX a. pabaigoje ir jo pritaikymas A. žymiai pastūmėjo jos pažangą, nes nesudarydami dūminių uždangų po šūvio, nepalikdami vamzdyje beveik jokių likučių, jie leido pasiekti didesnį pradžios greitį. Optinių taikymo prietaisų įvedimas labai palengvino taikymą, ypač šaudant iš uždengtų pozicijų.
Po graižtvotų pabūklų įvedimo pagrindinės A. ginklo savybės ir toliau liko tos pačios. 1914—1918 kare ypatingai pažengė pirmyn A. ginklų gamybos technika. Sukonstruotos mašinos leido trumpu laiku pagaminti didelį A. pabūklų skaičių. Padidinti pabūklų, ypač didesnio kalibro, judrumui įvesta mechaniškoji trauka. Kovai su aviacija atsirado priešlėktuvinė A., kurios šaudymo metodai yra panašūs į jūrų A. šaudymo metodus.
II Pasaulinį karą pradėjo su gausia ir žymiai patobulinta A. Pažangą padarė lėktuvinė, priešlėktuvinė ir prieštankinė A. Paslankus karas reikalavo greitų judesių, todėl daugumas A. buvo motorizuota. Kii kurios valstybės visai atsisakė nuo A. arklių traukiamosios jėgos. Patobulinti buvo pabūklai, sviediniai ir taikymo įrankiai: tolimačiai, mechaniški skaitikliai, prožektoriai ir klausymo aparatai. Naujai išrastas mechaninis-automatinis taikyklis, kuris yra pritaikytas lėktuvinėj® A. Į sunkiąją A. mažiau kreipia dėmesio, nes ardymus atlikdavo aviacija. Tankai prieš II Pasaiiniį karą buvo pradėti ginkluoti patrankomis. Karo metu rusams pavyko sukonstruoti automatinį pabūklą, kurį mūsų Kanai yra praminę „Stalino vargonais”, šios patrankos konstrukciją jie laiKo paslaptyje. Vokiečiai karo metu pagamino automatinį pabūklą, bet jis buvo nevykęs. Sviedimų srityje vokiečiai sukonstruavo torpedinį sviedinį. Iš viso, II Pasaulinis karas A. daugeliu atžvilgių žymiai patobulino.
Lietuvos A. istorija. Jau XII —XIII a. lietuviai, prūsai, latviai, kuršiai mokėjo gaminti kovos mašinas. Vokiečiai vadino prūsų pabūklus „bliden” (machi-nae cum iapidibus — mašinos su akmenimis), kurios, kiek galima buvo suprasti iš tų laikų išlikusių aprašymų, buvo panašios į romėnų onagrus. Vytenis, imdamas vokiečių pilį Skirsnemunėje, pavartojo dvi bliden. Tokių pabūklų turėjo ir žemaičiai, ir juos čia pat, ruosdamiesi apgulimui, patys pasigamindavo. Nors ir įsuko kronikinis padavimas, kad Gediminas ties Veliuona buvo nukautas paraku šaunamuoju ginklu, bet galimas daiktas, kad tai tebuvusi degančiu galu strėlė. Taip pat nėra tikra, ar kryžiuočiai tokius ginklus pavartojo, imdami 1362 Kauną. Bet tikra, kad 1382 IV Kęstutis iš Kauno laivais .Nemuną atgabeno patrankas Jurbarko imti. Jogaila tais pačiais metais gavo iš kryžiuočių dovanų visą jų atsivežtą A. Nuo to laiko lietuvių kariuomenė nuolatos kautynėse vartojo ir A. 1410 kautynėse ties Žalgiriu abidvi pusės vartojo A. Kryžiuočiai tesu-spėjo du kartus iššauti — dėl prasidėjusio lietaus turėjo nustoti šaudę. Visa jų A. atiteko nugalėtojams. 1428, tarp gausingo parko, kurį Vytautas vežė prieš Naugardą, minimas ir sprogęs po kelių šūvių didžiulis pabūklas Galka; tai greičiausia bus buvusi bombarda, žalvarinius ginklus imta Lietuvoje lieti a. XV a. vidurį. Jau ir Vytautas turėjęs savo A. liejyklą. Ji buvusi atgaivinta apie XVI amžiaus pusę. Dirbtuvė buvo Vilniuje. Ja vėliau ypatingai buvo susirūpinęs Steponas Batoras, ir tik apie XVII amžiaus pusę ji jau buvo visai apleista, šioje A. dirbtuvėje dirbo iš užsienio atkviestieji liejikai, daugiausia vokiečiai. Taip pat didelė sviedinių dirbtuvė buvo Tikocine, prie Narvės upės. Ten pat buvo ir parakas dirbamas. Lietuvos A. ypatingai pasižymėjo 1514 kautynėse ties Orša, kur užmaskuota didelė baterija iš šano sulaikė dešinįjį rusų sparną ir nulėmė kautynes. Steponas Batoras savo žygiuose prieš rusus A. plačiai vartojo. 1579 apgultas Polockas dvi savaites buvo apšaudomas degančiais sviediniais, kurie tačiau