tuvos žiniose. 1913 atvyko į JAV. 1914 — 1915 Valparaiso univ. studijavo chemiją, Muncie inst. baigė gamtos skyr., Armouro inst. ir Missouri univ. chemiją. Redagavo Valparaise Moksleivių Kelius. Bendradarbiavo Vien. Lietuvninkų, Moksleivių Sparnuose, Karde, Jaunojoje Lietuvoje redagavo moksleivių skyrių. 1916—1917 dirbo Naujienų dienraščio redakcijoje. Nuo 1922 Naujienų redaktoriaus pavaduotojas. Aktyvus žiburėlio, Chicagos Lietuvių Dr-jos narys, nuo 1939 Lietuvių Kultūros Dr-jos pirmininkas ir kt. Amerikos lietuvių draugijų veikėjas.
Augustas — Cajus Julius Caesar Octa-vianus Augustus (63 IX 23 pr. Kr. — 14 VIII 19 Kr. g.). Romos imperatorius. C. Octavijaus ir Juliaus Cezario sesers Atijos sūnus. Cezaris jį įsūnijo ir paskyrė savo įpėdiniu. Cezarį nužudžius, pasinaudojęs tuo, kad tuo laiku A. mokėsi Ilirijoje Apolonijos mieste, Antonius užgrobė Cezario turtą. Bet grįžęs Romon A., pardavęs savo žemes, sumokėjo romėnams, kas jiems Cezario testamentu buvo paskirta. Po to susiartino su Ciceronu ir respublikonais, pažadais ir pinigais priviliojo daug Cezario veteranų ir net pasisamdė paties Antonijaus iš Makedonijos grįžusius legionus. Senato pavestas, kaitų su konsulais Hurtijumi ir Pansa pradėjo karą su Antonijumi. šį karą laimėjęs, susivaidijo su senatu, 43 pr. Kr. susidėjo su Antonijumi ir Lepidu į antrą triumviratą ir buvo išrinktas konsulu. Proskripcijomis ir teroru triumvirai suvaldė savo piiešus. Makedonijoje ties Philippi sumušė Bruto ir Kassi-jaus vadovaujamą respublikonų kariuomenę ir pasidalijo imperiją: Antonius pasiėmė rytus, A. vakarus, Lepidas Afriką ir neutralią Italiją. Po to A. grįžo Italijon, čia jau teko susidurti su Antonijaus broliu Lucijum ir kitais antonininkais. Netrukus Italijon grįžo ir pats Antonijus su savo kariuomene. 40 pr. Kr. Brindisi mst. susitaikė su Antonijumi, kuris gavo rytus, Augustas Italiją ir vakarus, Lepidas Afriką. Kuomet Antonius kovojo rytuose, Augustui pavyko sunaikinti piratišką Seksto Pompėjaus laivyną ir apginti Reino ir Dunojaus sieną. Tuo jis savo pusėn patraukė ir senatą. Jo popularumą kėlė ir tai, kad jis dėjosi vedąs nacionalinę Romos politiką prieš Kleopatrą ir Antonijų, kurie stengėsi sukurti helenistinio pobūdžio monarchiją. A. paveiktas, senatas paskelbė karą Kleopatrai ir Antonijui. 31 prieš pr. Kr. A. vadas Agrippa ties Ak-tiumu sumušė Antonijaus laivyną, o sekančiais metais A. užėmė Egiptą. Antonijus ir Kleopatra nusižudė. A. virto faktišku vieninteliu visos imperijos valdovu. Grįžusį Romon 29 pr. Kr. senatas paskelbė amžinuoju imperatoriumi ir pripažino vyriausiuoju kariuomenės vadu. Į jo rankas pateko visa valdžia, bet jis rėmėsi nuver-tusiais Cezarį respublikonais, kurie ir A. padėjo įveikti Antonijų. A. norėjo valdyti, kad ir absoliutiškai, bet konstituciškai, respublikoniškai. Išrinktas senato cenzoriumi, 28 pr. Kr. papildė senatą savo šalininkais. Naujasis senatas suteikė jam vyriausiąją prokonsulo valdžią visose provincijose, kurias reikėjo nuo priešo ginti, ir Augusto titulą. 23 pr. Kr. gavo dar tautos tribūno bei konsulo valdžią ir teisę skelbti ediktus. 12 pr. Kr. tapo ir vyriausiuoju vaidila-pontifex maximus. Nors formaliai A. tebuvo respublikos magistras, kuriam senatas buvo pavedęs svarbiausias magistratūras ir kuris valdžia dalijosi su senatu, faktiškai jo, senato ir valstybės pirmi-ninko-princepso, valdžia maža kuo tesiskyrė nuo absoliutinės. Toji valdžia rėmėsi didele, iš viso a. 300.000 karių, kariuomene ir paties A. gvardija iš a. 9000 pretorionų. Tačiau A. naujų nukariavimų nesiekė, bet gynė ir stiprino imperijos sienas. Jo geriausiais vadais buvo Agrippa ir posūniai Tiberius ir Druso. 20 pr. Kr. susitaikė su partų valdovu Azijoje. Europoje sutvirtino Dunojaus ir Reino sienas, iš dalies atgaivino, o iš dalies ir naujai įsteigė Re-tijos, Vindelicijos, Norikumo, Pannonijos ir Dalmatijos provincijas. Nesisekė tačiau jam karas su germanais. Po laimingų 12 —9 pr. Kr. Druso ir Tiberijaus žygių į Vokietiją, 9 pr. Kr. Arminius sumušė Varo kariuomenę ir taip sulaikė romėnus nuo žygių anapus Reino.
Per savo įgaliotinius A. pats tvarkė jam senato pavestas pasienio provincijas ir Egiptą, o senatui padedant centralines provincijas ir Italiją. Viduržemio prekyba, piratus išvaikius, atgijo, sustiprėjo pramonė, pradėjo augti miestai. Virtęs turtin-giausiuoju imperijoje žemės savininku, A. savo žemėse ėmė gaivinti smulkiųjų žemininkų sluogsnį, steigė kolonų as, tiesė naujus kelius. Gaivino Romos religiją, rėmė literatūrą ir meną. Mirus jo dukters Julijos vaikams ir posūniui Drusui, A. buvo priverstas savo įpėdiniu paskirti Tiberijų.
- Shackburgh The Iife and times of the founder of the Roman empire 1905; H. Berve Kaiser A. 1934
Augustas II (1670 V 12 — 1733 I 31), Fridrichas Augustas, iš Vettinų giminės, 1694—1733 Saksonijos kurfiurstas ir 1697— 1733 Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis. Pramintas dėl nepaprastos fizinės jėgos Stipriuoju (Der Starke). Apėmęs, mirus broliui, Saksonijos sostą, A. kėlė Saksonijos pramonę, sutvarkė valstybinį aparatą ir laikė, kad ir nedidelę, bet gerai ginkluotą ir apmokytą kariuomenę. Jo valdomos Saksonijos, iš dalies Lietuvos-Lenkijos pinigais, kultūra pakilo — jo pa-