griežčiausią reakciją. Prasidėję A. tautiniai sąjūdžiai ir 1848 revoliucija Paryžiuje sukėlė revoliuciją ir A. Vengrų patrioto Kossuth kalbos prieš valdančią sistemą ir visa eilė adresų dėl reformų privertė Metterni-chą atsistatydinti. Bet .naujai sudaryta vyriausybė nepajėgė numalšint čekų, italų, serbų, vengrų ir norėjusių nuo vengrų atsiskirti chorvatų sukilimų. 1848 VI susirinko pirmasis A. reichstagas, kuriam pavyko galutinai panaikinti feodalizmo ir baudžiavos liekanas. Tuo tarpu erchercogo Jono vadovaujamai naujai vyriausybei pavyko įgyti didesnį autoritetą. Gen. Windisch-graetz numalšino sukilimą Prahoje, gen. Radecky Italijoje. Austrų kurstomas chorvatų banas Jelačič ėmė kovoti su vengrais. Kai austrų kariuomenė nužygiavo į Vengriją, sukilo Vienos gyventojai ir užėmė sostinę. Imperatorius pabėgo j Olmuetzą (Olo-muncą) ir jau buvo pasirengęs didelėms nuolaidoms, bet gen. Windischgraetzui pavyko paimti Vieną ir numalšinti revoliuciją. Imperatorius Ferdinandas atsisakė sosto savo brolėno Pranciškaus Juozapo (1848 —1916) naudai, o 1849 III 7 vyriausybė paskelbė naują konstituciją. Betgi vengrai nenurimo, ir Vengrijos seimas pasiskelbė atsiskiriąs su visomis Vengrijai seniau priklausiusiomis žemėmis nuo A. Tą sukilimą A. numalšino tik rusų carui Mikalojui I atsiuntus A. į pagalbą rusų kariuomenę. Sukilimo vadai buvo žiauriai nubausti. Vengrija buvo paversta paprasta A. provincija. Ministeriui Schwarzenbergui pavyko atstatyti A. reikšmę vokiečių valstybių tarpe ir sėkmingai baigti karą su Sardinija. Vėl įsigalėjo reakcija ir absoliutizmo bei centralizacijos politika. 1849 konstitucija buvo atšaukta, reichstago vietoje buvo įsteigtas reichsratas—valstybės taryba su skiriamais nariais, kurie teturėjo patarimąjį balsą. Krymo karas 1853—1855 baigė A. viešpatavimą Italijoje. ,1859 kare su Sardinija neteko Lombardijos, nors Venecija dar liko A. valdžioje. 1861 vyriausybė buvo priversta paskelbti naują konstituciją, pagal kurią kas metai turėjo būti šaukiamas dvejų rūmų reichsratas. žemesniųjų rūmų nariai turėjo būti renkami seimelių, o aukštesniųjų rūmų nariai vyriausybės skiriami. Tačiau ši konstitucija nepatenkino atskirų tautybių, kadangi Vengrija, Chorvatija, Istrija ir Venecija naujame reichsrate visai nebuvo atstovaujamos, o ir lenkai bei čekai sudarė opoziciją. 1865 ši konstitucija buvo atšaukta. 1864 įvykęs A. ir Prūsijos sąjungos karas su Danija davė bendram jųdviejų valdymui Schlesvvigą, Holsteiną ir Lauenburgą. Dėl tų provincijų valdymo iškilo konfliktas tarp A. ir Prūsijos ir sukėlė tarp jų karą. A. laimėjimai kovoje su Prūsijos sąjungininkais italais ties Kustozza ir Lissa neat-svėrė A. katastrofingo pralaimėjimo Prūsijos kariuomenei 1866 VII 3 ties Sadova (Königgrätz) Čekijoje. Po to A. Prahos taikos sutartimi turėjo išsižadėti Venecijos ir įtakos Vokietijoje ir Italijoje. Taip pat A. buvo išskirta iš vokiečių sąjungos.
Po tų visų nepasisekimų savo padėčiai sustiprinti A. turėjo griebtis vidaus reformų. 1867 susitarta su vengrais, ir A. buvo paskelbta dualistine Austrijos - Vengrijos monarchija. Abi valstybes jungė bendras monarcho asmuo, bendros karo, užsienių reikalų ir finansų ministerijos. Be to, A. turėjo savo reichsratą, o Vengrija reichstagą. Tarp kitų reformų vyriausybė įvedė ir privalomą 3 metų karo tarnybą. Bet ir ši naujoji A. konstitucija nepatenkino tautinių mažumų: čekai reikalavo visoms savo žemėms platesnių teisių, o lenkai — autonomijos Galicijai. Nerimavo ir kitos tautybės, bet A. nepavyko su jomis susitaikinti. Liberalinė Auerspergo ministerija pravedė rinkimų reformą, pagal kurią atstovai turėjo būti renkami tiesioginiu balsavimu. 1878 Berlyno kongrese užsienių reikalų ministeriui Andrassy pavyko išgauti sutikimą Bosnijai ir Hercogovinai užimti. Naujųjų žemių prijungimas ir susijęs su tuo išlaidų augimas, taip pat ir padidėjimas valstybėje slavų elemento sukėlė vokiečių ir vengrų liberalų partijų nepasitenkinimą. Liberalas Auersperg turėjo pasitraukti, ir jo vietą užėmė Taafe, kurio ministeriavimo metu čekams ir moravams buvo leista valstybinėse įstaigose vartoti savo kalbą, o lenkams buvo suteikta taip pat įvairių lengvatų. Kaip tik tuo laiku prasidėjęs Galicijoje ukrainiečių sąjūdis buvo slopinamas. 1889 tragiškai mirus sosto įpėdiniui Rudolfui ir įpėdinystės teisėms atitekus imperatoriaus broliui Karoliui Liudvikui, A. sustiprėjo reakcija. Vyriausybė stengėsi sutvarkyti valstybės kreditą, perėmė daugelį geležinkelių, pakėlė mokesčius cukrui, spiritui ir nekilnojamam turtui, ir nuo 1880 ėmė suvesti be deficito valstybės biudžetą. Drauge didinta kariuomenė, ypač nuo to laiko, kada buvo sudaryta su Prūsija defenzyvinė sutartis prieš Rusiją. Prie tos sąjungos 1881 prisidėjo ir Italija. Tuo būdu buvo sudaryta trijulė sąjunga. Laikinai kiek pagerėję santykiai su Rusija, nuo 1884 vėl prasidėjo temptis augant Rusijos įtakai Balkanuose. 1891 buvo įvesta aukso valiuta, 1892 progresyviniai pajamų mokesčiai, buvo sudarytos prekybinės sutartys su Vokietija, Italija, Belgija ir Šveicarija, o 1895 su Rusija ir Rumunija. Revoliucinis čekų sambrūzdis privertė A. vietininką Čekijoje paskelbti 1892 Prahoje apgulos padėtį. Tuo pačiu laiku ir vokiečiams pradėjus A. bruzdėti, kabinetas atsistatydino. Naujas ministeris pirmininkas Windischgraetz neilgai išsilaikė ir 1895 užleido vietą lenkui Bade-niui. Darbininkų tarpe ėjo smarki agitaci-