A. gadynei ir tiesiogiai ar netiesiogiai, neigiamai ar teigiamai buvo A. veikiami. O jauniems gimnazistiško amžiaus A. įkvėptiems talkininkams ar būsimiems varpininkams, A. pradėjus eiti, sukako: 18 metų: (g. 1865) Petrui Matulaičiui (m.1900), Rokui Šliūpui (m. a. 1945); 17 metų: (g. 1866) K. Griniui (m. 1950), Juozui Bagdonui, Motiejui Čepui, M. Lozoraičiui (m. 190D, A. Ratkui (m. 1910), S. Matulaičiui (m. a. 1945); 16 metų: (g. 1867) V. Mačiui (m. 1936), Jonui Mačiui (m. 1902), Mot. Puišiui (m. 1891), Pel. Janušiui (m. 1920).
Toji A. karta daugiausia buvo pobaudžiavinio laiko šviesuomenė, ūkininkų ir iš dalies dvarininkų vaikai, daugiausia aukštųjų mokyklų studentai, Šiaulių, Marijampolės gimnazijų mokiniai, kunigai ir klierikai, mokytojai ir Veiverių seminaristai, vienas kitas gydytojas, inžinierius, valdininkas, rečiau ūkininkas ar amatininkas. Apie 2/g aušrininkų buvo suvalkiečiai, kiek daugiau kaip -/s kauniečiai ir po Vio dalį vilniečių ir Maž. Lietuvos lietuvių. Išskyrus Maž. Lietuvos lietuvius, aušrininkai gavo- eiti rusiskas mokyklas dar tuo metu, kada jų aplinką stipriai veikė lenkų kultūra, tradicijos, kalba ir literatūra. Retas aušrininkas, kad ir šlubuodamas nepakaibėdavo lenkiškai, bemaž kiekvienas tąja kalba daugiausia ir apie Lietuvą skaitęs istorijos raštų, tautosakos, kalbos tyrimų ir poezijos. Skaitė, kartais ir bendradarbiavo lenkiškuose žurnaluose. Petrapilio žurnale Kraj J. Adomaitis Budrio slapyvardžiu per kelerius metus sistemingai praneša apie A. ir šiaip tautinį lietuvių veikimą. Tačiau gal tik vieni senosios kartos atstovų — Akelaitis, Katelė, Baranauskas — tebėra ištikimi unijos tradicijoms, bet ir jie arba nuošaliai nuo A. laikosi, arba ir aiškiai jai simpatizuoja (Akelaitis), šiaip senosios kartos atstovai mii'šta prieš pat A. pasirodant (1880 A. Juška, Ambr. Kašarauskas, 1881 L. Ivinskis, 1882 J. S. Dovydaitis), tad aušrininkai nusistato nuo jos nepriklausomai. Jiems teturi reikšmės dar tebeatsimenami Daukantas ir Valančius, kurių savaimingas veikimas jaunajai kartai imponuoja, kuomet pvz. senosios kartos atstovas Antanas Baranauskas prašo naują vyskupą nesekti vyskupo mužiko keliais. Jaunosios kartos kylančio tautinio jausmo negali patenkinti Liublino unijos tradicijos, kurios baudžiauninkų visuomenei buvo visai svetimos. Panaikintų baudžiavų atsiminimas, lenkų nepripažinimas savaimingos lietuvių kultūros ir jos teisės kilti, pretendavimas, kad ne tik lietuvių šviesuomenė išsižadėtų savo kalbos, bet ir lenkų kalbos brukimas so-džiun (Vilniaus krašte per bažnyčią) atstumia pobaudžiavinę lietuvių šviesuomenę nuo lenkų ir verčia ieškoti savo kelio. Atsitiktiniai mėginimai su lenkais susiprasti (Šliūpo laiškas Dziennik Poznanski redakcijai) ne tik nepalenkia lenkų, bet ir erzina lietuvius. Tuo pačiu laiku rusų kultūros ir literatūros įtaka per mokyklas, dėkingumo jausmas dėl baudžiavų, rekrūtų ir ponų privilegijų panaikinimo, rusų vyriausybės ir rusų spaudos skelbiamas reikalas atlaisvinti lietuvius nuo lenkų kultūros ir vadovavimo ir pirmieji žingsniai ta linkme — lietuvių kalbos įvedimas Užnemunės pradžios mokyklose ir lietuvių kalbos, kaip dėstomojo dalyko, Marijampolės ir Suvalkų gubernijose, lietuviškų stipendijų įsteigimas Maskvos universitete, kliudė lietuvių jaunuomenei visai savarankiškai nusistatyti: Muraška rašinėjo Moskovskie Vedomosti lenkėdžiams, Botyrius priėmė pravoslaviją, žvirblis daina garbino Aleksandrą III ir A. ją išspausdino. Rusų jaunuomenės revoliucinis bruzdėjimas ir Proletariato organizacijos įtaka tepagauna Lietuvoje dvarininkų sūnus (V. Zubovą, L. Janavičių, S. Grosą, Sipavičių, Narutavičių ir kt.) ir tik retai kiek veikė apsišvietusius ūkininkaičius (J. Šliūpą ar Ve. Janavičių). Aušrininkus labiau veikė čekų tautinio darbo taktika (Basanavičius), iš dalies tie, kurie kovoje su vokiečiais nevengė rusų vyriausybės ir visuomenės paramos (latvių taktika, Šliūpo žygis Varšuvoje); čia ir Maž. Lietuvos lietuvių delegacijų ir peticijų taktika, kiek veikianti ir Didž. Lietuvos lietuvius (A. raginimai, kad valsčiai prašytų valdžios grąžinti spaudą), žiaurus caro valdžios numalšinimas 1863 sukilimo ir keletą metų prieš A. pasirodymą socialistinio rusų ir iš dalies ir lenkų jaunimo persekiojimas, ir savųjų jėgų silpnumas vertė A. vengti griežtos kovos, pavojingos politikos ir stengtis iš lengva stiprėti, spiestis, tautiškai susiprasti ir kilti. Juo labiau, kad kiekvienas kiek savarankiškesnis žingsnis tuojau sukeldavo čia vieną, čia kitą, o kartais ir visus tris neprašytus lietuvių globėjus drauge: lenkai laikė A. rusų intriga prieš lenkus, rusai vokiečių (Bismarcko) prieš rusus, vokiečiai lenkų (Poznanės) prieš vokiečius. Tai ir stengiamasi kiek galima pavojų sumažinti: Šliūpas laikė paskaitą apie A. Tilžės vokiečiams, Basanavičius rašo straipsnius į 'Novoe Vremia, kiti į kitus rusų laikraščius, Adomaitis-Budrys į lenkų Kraj. Teko labai atsargiai elgtis ir kunigų atžvilgiu ne vien dėl to, kad ypačiai jų vadovybė tebebuvo unionizmo įtakoje, bet ir dėl to, kad nusistovėjusi Giedraičio-Valančiaus tradicija įpratino visuomenę matyti kunigus kiekvieno visuomeninio ir kultūrinio darbo priekyje, į ką, kuriant A. ir veikiant nepriklausomai nuo kunigų, neatsižvelgta. Kiekvienas nevykęs kurio nors A. bendradarbio išsišokimas (Mikšo prilyginimas Vitolio raudos šventajam Raštui), ne tiek Šliūpo straipsniai, kiek kalbos apie jį, kaip apie nesuval-