pradedant XIII a. ir baigiant XVI a. fili vietą užima bardai. Viduramžio romanai apima du svarbiausius ciklus. Ulsterio ciklas su vyraujančia jame centrine figūra Conchobar Ulsterio karalium ir galingu riteriu Cuchulinu. Be šio ciklo romanų, yra ir kitų, kuriuose atpasakojami įvykiai prieš krikščionybę įvedant, čia priklauso senovinė airių saga, Tain, Da Derga Hostel sugriovimas ir kt. Kitas ciklas — Leinster — Munster, kur žymiausią vaidmenį vaidina Finnas ir Ossianas. XVII a. pradžioj, įsigalint Airijoj Anglijai, airių bardai pradeda nykti. Tadgy, O Higinn, Eochaidh O’Hussey, Bonaventūra O’Hunssey ir Ferfesa O’Cainti žymiausi airių poetai XVII a. Politinei Airijos būklei pasikeitus, bardai pradėjo vartoti suprantamesnę airių kalbą. XVI a. prasidėjo ir naujas eiliavimas. Vienas pirmųjų Keating atsisakė nuo senosios airių prozodijos. XVII a. antroje pusėje ir XVIII a. airių poezijoje pradėjo atsispindėti visos Airijos skausmai ir siekimai. Paskutiniu bardu laikomas Torlough O’Carolan (1670—1738). Jo poemos pritaikytos muzikai. M. Comyn (1688) naudojosi Ossiano medžiaga, Brian Mac Giolla Meidhre (m. 1808), Donaugh Mac Conmara (m. 1814) žinomi lyrikai. Siautęs Airijoje badas ir gyventojų skaičiaus sumažėjimas sustabdė gyvesnį literatūros sąjūdį. Naujesniais laikais atkreipta kiek daugiau dėmesio į liaudies kūrybą. Crofton Croker išl. 1825 folkloro 3 tomus. Svarbiausias liaudies dainų rinkinys išl. Hyde’o 1893; žymiausias patarlių rinkinys išl. H. Morris 1907. XX a. airių rašytojai rašo daugiausia jau anglų kalba. Jie yra išaugę iš XIX a. kilusio airių literatūros renesanso, kuris ypač pasireiškė dramos srityje, davęs airių tautinio teatro Dubline kūrėjus: W. B. Yeats (1865—1939), Isabella Augusta Gregory (1852—1932), John Millington Synge (1871—1909). Šalia dramos augo ir poezija, žymiausi jos kūrėjai yra Yeats ir A. E. (George William Russel 1867—1935). W. B. Yeats 1923 gavo Nobelio literatūros premiją, o 1925 tą premiją gavo G. B. Shaw (1856—1950). James Joyce vienas moderniosios prozos meisterių (romanas Ulysses 1922). Iš vėlesniųjų airių poetų, romanistų, dramininkų pažymėtini: Lord Dunsany, Padraic Colum, Joseph Campbell (1881—1944), James Stephens, Sean O’Casey, Kate O’Brien, Frank O’Connor ir kt.
- Eleanor Hull A. Textbook of Irish Literature 1904—1908;
- W. Stokes, J. Strachan Thesaurus palaeohibernicus 1901—1903;
- L. D. Walters Irish Poets of today 1921.
Ayrshire p. vak. Škotijos grafystė ir uostas Ayr (33 000 gyv.). Anglies, geležies, vario, cinko kasyklos.
Airširai (Ayrshire) žalmargių galvijų veislė, išvesta Škotijoj, jungiant vietinius škotų galvijus su olandų ir su šorthornais. Lengvai prisitaiko prastesnėms ūkio sąlygoms. Daug A. galvijų yra Amerikoje, Švedijoje, Suomijoje ir kt.
Aischilas (525—456) graikų atiškosios tragedijos kūrėjas. Gyveno daugiausia Atėnuose. Į gyvenimo galą persikėlė į Siciliją, užleisdamas vietą iškylančiam Sofoklui. Savo tragedijoms A. ėmė mitologines temas, vaizduodamas dievų ir žmonių kovas, kėlė kilnumo, patriotizmo idėjas. Jo veikalai dar ne veiksmo, bet idėjinių refleksijų, su dideliais lyriniais chorais. Apkaltintas misterijų išniekinimu, bet aeropagas jį išteisino. Iš A. 79 veikalų išliko tik 7, kurių žymiausias Oresteja (trilogija: Agamemnonas, Cheoforos, Eumenidos). Kiti: Persai, 7 prieš Tebus, Prikaltasis Prometėjus (į liet. k. J. Šaulio išverstas 1905 ir P. Gaučio 1937) ir kt. Visi satyriniai veikalai dingę.
Aischinas (389—314) atiškasis oratorius, Makedonijos karaliaus Pilypo šalininkas, Demosteno priešas. Yra likusios trys jo kalbos. Geriausias leidimas Martin ir de Bude 1927.
Aisčiai senovės šaltiniuose minimoji Baltijos pajūrio tauta ar ištisa padermių grupė, lot. vad. aesti (aisti). Pirmasis šį pavadinimą pamini Tacitas veikale Germania, parašytame 98 m. po Kr. 45 skyriuje jis mini, kad aisčių giminės (Aestiorum gentes) gyvenančios dešiniajame Svebų jūros krante, savo papročiais ir išorine išvaizda esančios artimesnės svebams, o kalba britams, garbinančios dievų motiną, nešiojančios šerno paveikslą kaip prietaro ženklą, kantriau kultivuojančios javus ir kitokius vaisius negu germanai dėl įprasto tingumo ir jos vienos iš visų seklumose ir pačiame krante renkančios gintarą, kurį vadinančios glaesum. Tacito aisčiams priskiriamos ypatybės yra vėlyvesniems baltams nepažįstamos. Kiti dalykai vėl labai paviršutiniškai nupasakoti. Matyti, jis apie A. tebus girdėjęs tik iš tolimų šaltinių ir jų vaizdą nupiešė paviršutiniškai. Bet tam tikri jo pasakojimo dalykai nėra iš piršto išlaužti. Pvz. jau Plinius savo Hist. Nat. gana plačiai yra aprašęs gintarą, randamą šiaurės okeano salose ir germanų vad. glaesum. Kitas reikšmingas dalykas yra Tacito nurodyta gyventoji vieta dešiniajame Svebų jūros krante, t. y. rytinėje Baltijos jūros dalyje, į rytus nuo gotų sodybų žemutiniame Pavyslyje, kur aisčius gyvenant rodo ir VI a. istorikai Kasiodoras ir Jordanas. Pirmasis iš jų savo istorijoje buvo įdėjęs gotų karaliaus Teodoriko laišką aisčiams (Haestis), kur dėkoja-