III a. pr. Kr. ) vadinamą dar B a s i 1 i a (perdirbta pagal b a s i 1 e u s „viešpats”). Kitų vėl spėjama, kad jūros vardas kilęs iš Beitais (germanų beit iš lotynų b a 1-t e u s juosta) vad. sąsiaurių tarp Danijos salų. Jaunius ir paskui jį Būga vartojo aisčių vardą, nors juo senovėje tevadin-ta vieni prūsai; ž. aisčiai. Iš istorijos šaltinių aiškų B. T. susiskirstymo ir jų gyvenamųjų plotų vaizdą gauname vos XIII a. pradžioje.
Vakaruose nuo Nemuno iki Vyslos gyveno prūsai, susiskirstę dešimčia atskirų kilčių. Prūsams Petras Dusburgietis priskiria ir Kulmo bei Liubavo (Labos, vok. Lobau) sritis, kurios dar prieš ordino atsikraustymą buvusios (lenkų) nusiaubtos. Čia, matyt, lenkų^po to ir įsikurta. Šiaip Ordino laikais prūsų ir lenkų siena laikoma Osos (Vyslos dešinysis intakas) upė. Toliau į rytus Galindų kilties (išnaikintos taip pat prieš Ordino laikus) pietinės sodybos siekė iki Narvies (Bugo intakas), nors Viznos (Lomžos kaimynystėje) pilis jau XII a. priklauso lenkams, ši upė atriboja nuo labai vėlai čia atsiradusių mozūrų ir rusų taip pat ir sūduvius arba jotvingus, kurie, sprendžiant ir iš trūktinų kalbos liekanų, laikytini prūsais. Panemunėje pleištu tarp sūduvių ir lietuvių įsikerta rusai: jų įkurto Gardino (Goroden) kunigaikščiai pažįstami jau XII a. pirmojoje pusėje. Tautų trijulė kuršiai, žiemgaliai ir sėliai yra gyvenusi dabar latvių ir lietuvių gyvenamojoje teritorijoje. Kuršiams XIII a. šaltinių liudijimu tenka vakarinė Kuržemė tarp Baltijos jūros ir Rygos įlankos, išskyrus tik šiaurinę jos dalį, gyvenamą lybių, ir didokas Žemaičių šiaurės vakarų kampas — Ceklio sritis - su Klaipėdos apylinke. Su kalbininkų teigiamu Ceklio kuršiškumu nesutinka dalis istorikų ir šią sritį priskiria lietuviams. Nuo Rygos įl. pietų link mažne visame Lielupės Mūšos upyne buvo ištisęs žiemgalių kraštas, kuris susieina su lietuviškomis Šiaulių ir Upytės sritimis. Į rytus nuo žiemgalių kairiuoju Dauguvos pakraščiu gyveno sėliai; Lietuvoje jų sodybos siekė iki Tauragnų ir Svėdasų. Tikrųjų latvių (chronikų L e 11 gal Ii, Lėt’gola) tada gyventa tik dabartinėje Latgaloje ir rytinėje Vidžemės dalyje, maždaug iki Aizkrauk-lės (prie Dauguvos) —Burtniekų ež. linijos. Visas rytinis Rygos įl. pakraštys su artimąja Rygos apylinke priklausė lybiams. Kai-kurie tyrinėtojai, lygindami šį tautų mišinį su vienalyčiu vėlesniųjų laikų Latvijos tau-tovaizdžiu, norėtų kuršius, žiemgalius ir sėlius laikyti tik geografinėmis sąvokomis. Tačiau išlikusios tų tautų kalbos nors ir menkos nuotrupos tai pažiūrai prieštarauja ir verčia skirti atskiras B. T., kurios tik vėliau latvių ir iš dalies lietuvių suasimi-liuotos. Ir seniausioji rusų chronika (XI a.) sako žiemgalius, kuršius ir lybius turint savas kalbas (Zimigola, Kors’, Lib’; si sut’ svoj jazyk imušče). Prancūzas G. de Lan-noy, keliavęs 1413 iš Klaipėdos per Liepoją į Rygą, mini tų tautų kalbas kaip atskiras (ont chascun ung langaige). Tik XVII a. rašytojai (Einhorn) jau neberanda tarp kuršių ir latvių kalbos skirtumo. Ilgą laiką kuršiai, ypač istorikų, laikyta net suomių giminės tauta, tačiau po Endzelyno ir Būgos kalbinių tyrinėjimų jų baltiškumas neabejotinas.
Baltų Taryba Vokietijoje 1953. Iš kairės dešinėn sėdi latvių min. R. Liepinš, VT pirm. K. 2alkauskas, estų pik. Jacobsen; stovi latvių gen. V. Skaistlauks, UT valdytojas dr. P. Karvelis ir IT valdytojas M. Gelžinis