pirmųjų savo eilėraščių — Oi, tu smala, smalaūsi, kam tu gaudai mano žūsį! buvo pramintas ir Smalaūsiu. Ir tie abu vardai virto jo pirmuoju literatūriniu slapyvardžiu — Jurkštas Smalaūsis. .1841—1845 šeimoje pramokęs lenkiškai skaityti ir rašyti, 1845-1848 ėjo rusišką Anykščių prad. mokyklą. 1848—1849 tarnavo Gelvonų klebono Dane-vičiaus tarneliu. 1849 tėvas jį iš ten atsiėmė. Matydamas sūnų ūkiui netinkant, išleido į Rumšiškių raštininkų mokyklą, kur B. išbuvo 1851—1853. Ją baigęs, vieną mėnesį raštininku tarnavo Kaune, 1853—1854 buvo Vainuto vi. raštininko padėjėju, paskiau vi. raštininku 1854—1855 Raseiniuose, 1855 Sedoje, 1855—1856 Skuode. Betarnaudamas jis pradėjo ir eilėraščius rašyti. 1855 V Sedoje su jo eilėraščiais gavo susipažinti tuokart Telšiuose gyvenusi jauna poetė Karolina Praniauskaitė ir atkreipė į B. dėmesį savo brolio, vysk. Valančiaus sekre- toriaus ir Utenos klebono kun. O. Praniaus-ko. Šis padrąsino B. stoti į Varnių seminariją. Už 10 rub. nusipirkęs Telšių progimn. 4 klasių liudijimą, jis 1856 stojo į Varnių seminariją. Ją išėjo 1856—1858 ir tuojau vysk. Valančiaus buvo išsiųstas į Petrapilio dvasinę akademiją, jo išlaikymą apmokant Varnių seminarijos profesoriams. Akademijos mokslą išėjęs 1858—1862, akademijos rektoriaus kun. A. Beresnevičiaus rūpesčiu buvo išsiųstas į v. Europą tolimesnių studijų. 1863—1864 jis studijavo Mūnchene, Romoje, Innsbrucke ir Louvaine. Iš ten grįžęs, 1865 buvo tos pačios akademijos profesoriumi. 1865 XII vysk. Valančius jį atšaukė Žemaičių vyskupijon ir pradžioje paskyrė katedros vikaru. 1867—1884 B. buvo Kauno seminarijos homiletikos ir lietuvių kalbos bei dogmatinės teologijos prof. 1874 seminarijos inspektorius, 1879 kanauninkas, 1883 prelatas, 1884—1897 Žemaičių pavys-kupis, 1897—190.2 Seinų vyskupas.
Poezijoje B. ypač rodėsi 1855—1859, taigi pažinties su Praniauskaitė dienomis, seminarijos ir šiek tiek akademijos mokslo metais. Bet jis pats savo eilėraščių rašymo pradžią laikė 1849, kai iš Gelvonų tėvams rašė eiliuotinius laiškus. Rumšiškėse ir valsčiaus raštinėse bedirbdamas, dienoraštyje rašė eilėraščius — pradžioje lenkiškai, paskiau lietuviškai. B. dienoraščiai, eilėraščiai ir laiškai ligi 1855—1856 bemaž tik lenkiškai tėra rašyti. Lenkų kalba B. ir visai jo kartai tebebuvo katalikų mokslo ir literatu* ros kalba, poniškumo ir apsišvietimo pažymys. Kad ir brangindami savo sodžiaus kalbą, bet nebe sodžiuje ir nebe šiaipjau rašto santykiuose iš sodžiaus kilę inteligentai ir pusinteligenčiai paprastai vartojo tik lenkų kalbą, kad ir nekiek jos mokėdami. B. niekada nebuvo užsigynęs savo sodietiškosios kilmės ir nebuvo išsižadėjęs tėvų kalbos. Ir paskiau lietuviškai tekūrė daineles, giesmes ir poemas; taip pat nemaža laiškų lietuviškai prirašė kalbininkams ir lietuvių kalbos mėgėjams. Tad ir savo poezija, seminarijos pamokomis ir laiškais daug ką buvo į lietuvių kalbą palenkęs. Betgi jis nemėgo, kad klierikai ar kunigai į jį kreiptųsi lietuviškai, ir ne kalbos dalykais su kunigais ir šviesuomene jis susirašinėdavo tik lenkiškai. Kad ir sustiprėjęs seminarijoje kaip lietuvis, betgi brendęs priešlenkmečių visuomenės nuotaikoje, akademijoje suėjęs su kunigais lenkais, o A. Beresnevičiaus ir M. Paliulionio laikais su Lenkijos dvarininkais, jis skersakiavo į naująją lietuvių šviesuomenę, kam ta, suprask, nustatydama tautai nuo lenkų nepriklausomą kelią, daranti žalos iš lenkų pasisavintajai katalikiškajai lietuvių kultūrai. Jis ,ne tik viešai ir griežtai pasisakydavo prieš aušrininkus ir varpininkus, bet skersavo net į tautinį 1890—1900 metų lietuvių kunigų veikimą, kad net savo raštuose laikėsi lenkiškųjų raidžių, lenkiškųjų kalbos barbarizmų ir daug ko. Kad ir pats B. atsiliko nuo savo visuomenės, bet jo poezija stiprino ne tik sodžiaus žmones (kuriems jis ją skyrė), bet ir skatino B. baramą jauną šviesuomenę į griežtesnę kovą už jo nepalaikomą tautinę lietuvių nepriklausomybę nuo lenkų ir politinę nuo rusų.
1855 III 30—3.1 Anykščiuose tėvams jis surašė savo 1854—1855 lenkiškų eilėraščių rinkinėlį — Ulamki moich uczuč, į kurį vėliau įrašė ir lietuviškąjį Saulėtekį. .1851-1857 lenkiškosios savo poezijos su dviem lietuviškaisiais eilėraščiais rinkinį, didesnį už aną (per 70 eilėraščių) K. Kairiui jis surašė 1857. Šiam rankraščiui 1861 V 4 buvo gautas Panevėžio cenzoriaus Urbonavičiaus leidimas spausdinti. Šis B. rinkinys savo turiniu yra susijęs su B. atskirame sąsiuvinyje 1855—1857 surašytaisiais lenkiškais Praniauskaitės eilėraščiais ir su K. Kairio poezija. Be įvairių eiliuotųjų laiškų ir sveikinimų, B. 1851—1855 rinkinys Wiersze turi ir įspūdingesnių, vaizdingesnių eilėraščių. Čia nuo 1855 V ligi 1858 ėjo poetiškoji B. ir Praniauskaitės korespondencija, turinti ypač daug B. eilėraščių. Toji kores-
A. Baranausko klėtelė Anykščiuose