Dajnose žiamaitiu, bet, apie 1894 atsiradus D. Poškos rankraščių tarpe ir jos skirtingam variantui, kurį laiką buvo linkstama ją D. Poškai priskirti. O jau nepriklausomybės laikais atsiradus vienam B. D . nuorašui su data iš XVIII a. pabaigos, irgi buvo linkstama ją Poškai priskirti, kadangi savaime jos nebūtų galėjęs parašyti 8—9 metų amžiaus Valiūnas. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad toji XVIII a. pabaigos data nurašinėtojo buvo klaidingai pažymėta XIX a. pabaigos vietoje, šiaipjau daug kam ilgai vis kildavo abejonių dėl jos autoriaus. Net 1847 gavęs iš Palangos jos nuorašą, E. Gisevius buvo ją paskelbęs Karaliaučiaus žurnale Neue Preussische Provinzial Blätter kaip liaudies baladę, kartu pateikdamas ir savo vokišką vertimą.
Dainos autorius, ją rašydamas, buvo nuteiktas 1582 Strijkovskio kronikos pažymėto Birutės kulto Palangoje.
Seniausiu B. D . tekstu, greičiausiai, paties Valiūno originalu, galima laikyti Volterio paskelbtą 1896 Mit. der Lit. Lit. Gesl. tekstą, jo priskiriamą Poškai, bet žymiai besiskiriantį nuo kitų, jau žymiai Poškos perredaguotų B. D. tekstų. Volterio paskelbtas tekstas beveik visiškai atitinka tą tekstą, kurį Poška buvo užrašęs savo rankraštyje „Pszczölka w Baubiu”.
Prieš 1830—1831 iš spaudos žinoma B. D. (jau buvo minima žurnale Kolumb 1828 N. 4) vėliau dar labiau paplito, siekdama net lenkiškai kalbančius ir darydama įtaką ir lenkų literatūrai.
Savo B. D. lenkišką vertimą L. Jucevičius 1838 išsp. almanache Biruta. Jo įtakoje ir J. I. Kraševskis parašė savo eilėraštį Biruta. Ta tema tuomet rašė eilėraščius ir kiti lenkų rašytojai.
1856 buvo žinomos dvi B. D. melodijos: vieną parašė J. Koreivienė, o kitą kun. A. Beresnevičius (tik iš L. Ivinskio informacijos, siųstos tą melodiją spaustuvininkui Zavadskiui, nėra aišku, ar tas A. Beresnevičius buvo būsimas vyskupas Aleksandras, ar kunigas Antanas Beresnevičius). Viena iš tų gaidų aiškiai lenkų himno Bože coš Polskę sekimas. Ir pati B. D . žemaičiams ilgai buvo savotišku himnu, kurį tik vėliau nustelbė visos šalies Lietuvos himnas.
B. vardas aušriškai atbundančioje lietuvių visuomenėje buvo ypač pamėgtas. Mūsų pavyzdžiu buvo nuėję ir latviai.
- M. Biržišk a Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos 1920.
Birutės Draugija Argentinos lietuvių moterų organizacija, 1931 V 25 įsikūrusi Lietuvių mergaičių globos draugijos vardu ir 1939 pasivadinusi liet. kat. moterų ir mergaičių B. D. Pirmas jos tikslas buvo globoti mergaites emigrantes. Vėliau, pirmajam tikslui atkritus, drauge su vardu buvo pakeistas ir pats organizacijos pobūdis,—būtent, rūpintis jaunosios kartos išsaugojimu nuo nutautėjimo. Anksčiau buvo narių ligi 200, 1953 — apie 60.
Birutės draugijos JAV, daugiausia dar prieš I pas. karą įkurtos, gyvavo ir, greičiausiai tebeveikia, Chicagoje, III., Gardnere, Mass., Lawrence, Mass., New Britain, Conn., Philadelphia, Pa., Providence, R. I., Worcester, Mass.
Birutės draugystė 1885 II Tilžėje M artyno Jankaus, Jurgio Mikšo, Kristupo Voskos ir Ernesto Vejerio įkurta. Pirmasis pirmininkas buvo J. Mikšas. Greit prisidėjo dr. Bruažis, 1885 VI 24 išrinktas pirmininku. Nustojus eiti Aušrai, Birutė šelpė Garsą (po 15 markių kas mėnuo; išėjo 10 nr., paskutinis 1887 IX 20). 1887 II 13 Bruažis pasitraukė iš pirmininko vietos; 1887 III 13 išrinktas dr. Sauerveinas (pasitr. 1887 VIII 21). Po to viršininkai: nuo 1887 VIII 21 D. Zaunius, 1889 XII 15 M. Jankus, 1892 vasarą vėl D. Zaunius, 1893 VI 15 J. Lapinas, 1900 pradžioje D. Zaunius, 1900 III 4 K. Voska, 1902 III 9 D. Zaunius, 1903 XII 19 J. Vanagaitis. 1895 draugovė nusipirko Rambyną, kurį 1903 atpirko dr. Gaigalaitis. 1908 III 9 savo biblioteką ir archeologinius rinkinius B. atidavė Lietuvių mokslo draugijai Vilniuje. 1885—1888 turėta 30 susirinkimų su pranešimais apie lietuvių reikalus, kalbą ir tėvynę. Kalbėjo Mikšas, Jankus, Bruažis, Strekys ir Sauerveinas. Vėliau ypač Jankaus metu, B. apsilpo. Reikšmingos buvo B. šventės 1895, 1900 su vaidinimais ir dainomis. Ją mėgino prikelti Vanagaitis, 1911—1913 dar rėmęs ją savo laikraštyje Byrutė. Vokietininkų buvo puolama. Nuo 1895 jai teko rungtis su nauja Giedotojų draugija, kuriai vadovavo V. Storosta-Vydūnas (ginčų atbalsis — J. Pavydūno Bangos, pavestos Byrutės naudai, 1908, Vydūno 1904 komedija Birutininkai, išsp. 1910, ir kt.) . Todėl turėjo užleisti vietą jaunųjų draugijoms Vainikui, Jaunimui, žiedui, Dobilui, Liepai, Beržui, Aušrai. B. dainų rinkiniai: B. dainos 1886 (1906, 1919). Byrutininkų dainos 1908, Byrutės garsai 1910, Byrutės dainų vainikėlis 1910.
- A. B. Klaipėdiškis. "Byrutė", dvidešimtmetinių sukaktuvių atminimui. Tilžėje 1905.
Birutės kaimas Kauno aps. Garliavos vl. greta botanikos sodo, „Maisto” fabriko ir Augštosios Fredos, atsiradęs 1925 kaip augančio Kauno priemiestis. B. K. gyveno kompozitorius St. Šimkus. Birutės kalnas pietinėje Palangos mstl. dalyje, parke, Baltijos jūros pakraštyje. 150 m nuo jūros kranto, 20,7 m nuo j. 1. Kalno sudėtis — jūros smėlys ir molis. Viršūnė galėjo būti pripilta. B. K . praeitis yra apipinta legendomis, supintomis su D. L. K. Kęstučio žmona Birute. Ji buvusi čia palaidota, ir jos kapą žemaičiai nuo XV a. gausiai lankė, ją kone šventąja laikydami.