krašto vakarus su rytais, o tik vienas B. šiaurę su pietine jos dalimi.
Miestai. Sostinė Sofija yra rytinėje valstybės dalyje, nuo vėjų apsaugotoje žemumoje, prie Berlyno—Istanbulo geležinkelio linijos. Plovdiv yra svarbus susisiekimo mazgas, pramonės, prekybos, žemės ūkio ,centras. Krašto didžiausieji uostai yra Varna, Burgąs (prie Juodosios jūros), Rusė (prie Dunojaus). Varna dar ir žinomasis kurortas, kurį išplanuoti daug kuo prisidėjo ilgus metus čia gyvenęs lietuvių nepriklausomybės kovotojas dr. J. Basanavičius. Krašto viduryje dar minėtini šie miestai: Stara Zagora, Kazanlik, Pleven. Gyventojų šie miestai turi: Sofija—500.000, Plovdiv (Philippopol) — 110.000, Varna — 70.000, Rusė (Rusčuk) — 50.000, Kazanlik — 15.000. Pleven (Plevena) lietuviams žinoma: čia 1877 rusų turkų karo mūšiuose žuvo daug lietuvių karių (Rusijos armijoje).
Gyventojai. B. turi ligi 7,3 miliono gyventojų (1852). Didžioji jų dalis bulgarai (arti 85%). Nemaža bulgarų gyvena Jugoslavijoje, Rumunijoje, Graikijoje. Iš kitų gyventojų didžiausią procentą ima turkai, po to graikai, rumunai. Bulgarai yra graikų ortodoksų tikybos. Muzulmonų tikybos gyventojų krašte yra ligi 800.000. Kitos tikybos tesudaro mažumas. Maždaug 4/b visų gyventojų verčiasi žemės darbu. Tokio didelio žemdirbių procento kita Europos valstybė neturi. Po I pas. karo bulgarai įrodė savo darbštumą, pasiekė nemaža ūkinių ir valstybės sutvarkymo laimėjimų. Jie pirmieji Europoje buvo įsivedę privalomą viešųjų darbų tarnybą: tiesė geležinkelius, nusausino nemažus plotus, naikino krūmynus, valė laukus, didindami dirbamosios žemės plotus, statė valstybei reikalingus pastatus.
Valstybinė santvarka. Iki 1878, veik per penkis amžius, B. buvo turkų valdoma, o atgavusi nepriklausomybę, buvo monarchija. Pastarieji dešimtmečiai, jų karai ir B. vidiniai krašto persitvarkymai karaliaus valdžią labai susilpnino, o II pas. karas atnešė didesnį kaimynų, nukariautojų ir kitų susidomėjimą. Įvairių įtakų ir vidaus kovų spaudžiama, B. 1946 pasiskelbė respublika, kuri atsidūrė Sovietų Sąjungos (Rusijos) kontrolėje. B. tapo naujų politinių problemų židiniu. Jos nepriklausomas ir sėkmingas politinio bei ūkinio gyvenimo vystimasis susitrukdė. Dabar B. pasiskirsčius į 14 administracinių vienetų. B. yra „liaudies respublika”. 1947 Velikoje Sobra-nije (1946 išrinktoji vienybės bloko) priėmė vad. Dimitrovo konstituciją. Pagal tą konstituciją B. yra liaudies respublika, kur „socializuota” nuosavybė ir įvestas tariamai planingas ūkis. Bažnyčia atskirta nuo valstybės, krašto valdymas centralizuotas ir panaikintos pilietinės laisvės ir pristeigta priverčiamųjų darbo stovyklų. Į „tautos” susirinkimą atstovus, komunistų partijos siūlomus, verčiami rinkti visi sulaukę 18 metų amžiaus. Paskui tas susirinkimas renka prezidiumo pirmininką, 2 pavaduotojus, sekretorių ir 15 narių, ir tai yra augš-čiausia „liaudies” respublikos valdžia. Prezidiumui suteikta teisė leisti įsakus. Kraštas suskirstytas į 14 apygardų (okragi), 2 apygardas daro Sofijos miestas, o į 12 apygardų suskirstytas visas kraštas. Naujas baudžiamasis statutas įvestas 1951. 1944 panaikinta bažnytinė santuoka ir pakeista privalomomis civilinėmis jungtuvėmis. 1945 įsigalėjus komunistų partijai, visi per 20 ha ūkiai buvo suvalstybinti ir įvesta kolek-tivizacija, palietusi ir daugelį smulkių ūkių, pirma sudariusių krašto ūkinio gyvenimo branduolį. 1952 jau 52% B. ūkininkų buvo suvaryti į kolektyvinius ūkius. Kartu buvo pakeista ir daugybė geografinių vardų: Varna pavadinta Stalinu, kalnas Mussalah — V. Stalin, Rakovski miestas — Dimitro-grad. Krašto piniginis vienetas Ieva lygi 100 stotinkų.
Švietimas. Yra apie 6000 pradžios mokyklų, 110 vidurinių mokyklų. Nuo 1904 universitetas Sofijoje, nuo 1945 universitetai Plovdive ir Varnoje. Analfabetų tarp vyrų 20%, tarp moterų 43%.
Bulgarijos istorija. Seniausieji B. gyventojai buvo trakai, kuriuos pradžioje buvo pavergę Makedonijos karaliai, I a. po Kr. romėnai. V a. į kraštą įsiveržė gotai, po jų slavai. V—VI a. atėjo į B. uralo-suo-mių tautelė bulgarai. VI a. baigiantis juos pavergė avarai, betgi kurių imperija greitai suiro. Iš avarų jungo išsivadavę, bulgarai pasiglemžė slavų tauteles ir apie 679 po* Kr. įsteigė pirmąją B. karaliją. Pirmas jų chanas Asparochas buvo įsibrovęs į Bizantijos žemes ir savo sostinę įkūrė Prieslave netoli nuo šumbos. Jam mirus, karalija ap-iro. Ją 802—807 atgaivino Krūmas, 811 nugalėjęs Bizantijos imperatorių Nikiforą, paskiau apsiautęs Konstantinopolį, bet jo negalėjęs paimti. Krūmo įpėdinis Omarta-gos nukariavo Panoniją. Bogoris (Borisas, 852—888) pats apsikrikštijo (apie 864, gavo Mykolo vardą) ir krikštijo savo tautą. Metodijaus mokiniai pradėjo vartoti B. slavų liturgiją. Patys B. greit suslavėjo, o Mykolas-Bogoris net paliko vienuoliu. Jo sūnus Simeonas (888—927) praplėtė ir sustiprino B., nukariavo Makedonijos pajūrį ligi Solunės, Valachiją, dabartinės Vengrijos dalį, apkrovė duokle Serbija ir Bizantija. Jis vadino save ciesoriumi (imperatoriumi), arba .caru. Simeono laikais ėmė klestėti ir B. literatūra: pats caras išvertė į slavų kalbą kelis Jono Auksaburnio pa-