vadai, kondotierių pirmatakai. A. atsigręždavo kartais ir prieš savo samdytoją, jei jiems neužmokėdavo suderėtos algos. Karą pabaigus, sunku buvo A. atsikratyti. Europoje absoliutizmui stiprėjant, XVII a. baigiantis A. nyksta, nes jie pakeičiami nuolatine kariuomene, kad ir iš svetimų valdinių sudaryta.
Lietuvoje A. žinomi jau XV a. pradžioje, kada lietuviams tekdavo susidurti su techniškai geriau ginkluota svetima kariuomene. Jau 1410 Griunvaldo kautynėse Lietuvos kariuomenėje buvo A. čekų. Svetur patrankas perkant, kartu samdyta ir joms tarnauti žmonių. Samdant A. buvo susitariama su rotmistru -kuopos vadu, kuris apsiimdavo samdyti tam tikrą kiekį karių su ginklais ir maistu. Jų pavyzdžiu vėliau sudarydavo kuopas iš savųjų, paliekant joms svetimą vardą. Svetimųjų daugiausia samdyta pėstininkų, nes jais tarnauti reikėjo didesnio apmokymo ir įgudimo. A. Lietuvoje galėjo būti tik karališkieji, bažnytiniai ir miestų valstiečiai, šaunamųjų ginklų vartojimui didėjant bent karininkais samdyta vokiečius, kurie ir Lietuvos kariuomenėje įvedė vokiečių rikiuotę ir komandą. Žiemos metu A. maitinosi pas karališkus ir bažnytinius valstiečius, turėjusius juos maitinti. Nuo tos pareigos galima buvo atsipirkti, sumokėjus tam tikrą mokestį-hiberną. A. bedarbiai virsdavo plėšikais. A. skaičių nustatydavo seimai, pvz., 1650 seimas nustatė 15 000. Vyriausias A. vadas buvo lauko etmonas. XVII a. baigiantis A. karui jau netiko ir jie buvo pakeisti nuolatinės kariuomenės.
T. Korzon Dzieje YVojen i Wojskowosci w Polsce 1912.
Alginis (gr. algos, skausmas) susijęs su fiziniu skausmu. Todėl ir prietaisas matuoti skausmo jautrumui vad. algomet-ru.
Algirdas, didysis Lietuvos kunigaikštis, miręs 1377, L. D. K. Gedimino sūnus. Vyresnieji jo broliai buvo Manvydas ir Narimantas. A. gimimo metai, nei jo politinis veikimas ligi Gedimino mirties nėra žinomi. Pirmą kartą A. teminimas 1342, kai Pskovo respublika, susipykusi su D. Naugardo respublika, pasikvietė A. ginti Pskovą nuo puolančio Livonijos ordino. Pirmasis Did. Naugardo metraštis, paduodamas šią žinią, nenurodo vietos, kur tada buvo A. Vytauto liudijimu, A. iš savo tėvo gavęs Vitebską, nes Vitebsko kun-stė jau nuo Mindaugo laikų politiškai priklausė Lietuvos. Gedimino mirties metais A. valdė, be Vitebsko, dar Krėvos kun-stę.
A 1 g i r d io įsiviešpatavimą s D. L. K. Įvykiai nuo Gedimino mirties iki A. įsiviešpatavimo Lietuvoje didžiuoju kunigaikščiu yra migloti. Vygan- das Marburgietis taria Gediminą žuvus 1338 kautynėse prie Beyerno pilies, prie Nemuno. Bet yra likusi Gedimino su tartis su Livonijos ordinu, pasirašyta 1338 XI 1. Rusų metraščiai Gedimino mirties datą nurodo 1341 žiemą ir laiko A. betarpišku įpėdiniu Lietuvos soste. Lietuvos metraščiai A. įsiviešpatavimo metų nemini ir patį faktą vaizduoja perversmo padariniu.
Gediminas buvo išdalijęs savo valstybės žemes valdyti savo broliui Vainiui, kuriam buvo pavedęs Polocko kun-stę, ir šešiems savo sūnums. Septintasis, Jaunutis, buvo likęs prie tėvo ir gyvenęs Vilniuje. Gediminui staiga mirus kautynėse, Jaunutis, nors ir sėdėjo Vilniuje, bet jokios valdžios kitiems savo broliams neturėjo. Vėlesniais laikais susidariusi tradicija, besiremianti Vytauto liudijimais, padarė jį didžliuoju kunigaikščiu vėlesne to žodžio prasme. Gedimino sukurtai valstybei grėsė pavojus suirti iš vidaus. Vokiečiai tuo metu stengėsi Lietuvą nukariauti. Beyerno pilis turėjusi sudaryti naują politinį ir bažnytinį vokiečių valstybės centrą rytuose. Dviem 1337 aktais imperatorius visą Lietuvą padovanojo vokiečių ordinui. Toks imperatoriaus aktas buvo akstinas viduramžių riteriams ieškoti sau lėnų naujose žemėse. Ordinas statė Lietuvos pasieniuose niaujas pilis ir Gedimino mirties metais nutiesė iš Prūsų į Lietuvą 3 naujus plačius kelius. Didžiausias pavojus grėsė visų pirma Kęstučio valdomoms žemėms — Trakų, Kauno, Gardino ir Pa-lenkio sritims ir ypač žemaičiams, šiaurėje vokiečių pavojus ypatingai grėsė Polocko kunigaikštystei, kurioje nuo 1342, kai mirė Vainius, buvo pasodintas A. sūnus Andrius. Tuo būdu Algirdas ir Kęstutis buvo labiausiai suinteresuoti atremti vokiečių antpuolį. Jiems daugiausia rūpėjo atstatyti D. K. valdžią Lietuvoje. Jaunutis šitam uždaviniui netiko. Teko griebtis prievartos — pašalinti Jaunutį iš Vilniaus ir iš naujo organizuoti valstybinė valdžia. Kęstutis, susitaręs su A., įvedė savo kariuomenę į Vilniaus pilį ir suėmė Jaunutį. Kęstutis davė žinią A., kuris ir vyko iš Vitebsko į Krėvą. Perversmo laimėtojai nutarė A. laikyti D. L. K. ir pavesti jam valdyti Vilniaus kunigaikštystę. Tarp abiejų brolių buvo sudaryta sutartis, kuria jie turėjo palaikyti vienas antrą tiek prieš išorinius, tiek ir prieš vidaus priešus ir visus nukariautus miestus ir valsčius pasidalyti pusiau. A. ir Kęstučio rankose atsirado visa tikroji Lietuva su senovės jotvingių žemėmis (Palenkiu) ir seniausiai prijungtomis rusų žemėmis — Polocku ir Vitebsku. Jaunučiui buvo duota Iziaslavlio kunigaikštystė. A. ir Kęstu-