Amun ž. Amon.
Amundsen Roaldas (1872 VII 16 Borge prie Oslo — 1928 VII) norvegas, ašigalių sričių tyrinėtojas. 1897—1899 dalyvavo Gerlacho ekspedicijoje Belgica laivu į pietų ašigalio sritis. 1901 tyrinėjo Naujosios žemės, Špicbergeno, š. Sibiro pakraščius. 1903—1906 praplaukė aplink š. Ameriką. Čia susekė š. magnetinį ašigalį. 1911—1912 Nanseno laivu Fram tyrinėjo pietų ašigalio sritį ir šunų traukiamomis rogelėmis nukeliavęs a. 1500 km, 1911 XII 14 pirmas pasiekė pietų ašigalį. Ketverius metus tyrinėjo š. Azijos kraštus. 1925 pasiryžo orlaiviu pasiekti šiaurės ašigalį iš Špicbergeno. Beskrisdamas Viršum ledų ižu užversto vandenyno, pritrūko benzino ir nusileido 87033’ š. pi. vietoje. Po trijų savaičių laimingai grįžo. 1926, skrisdamas dirižabliu Norge iš Špicbergeno į Aliaską, perskrido šiaurės ašigalį. 1928 VII A. išskrido gelbėti nelaimės ištiktos Arktyje gen. No-b'ilės ekspedicijos, skridusios dirižabliu Italia, bet išskridęs lėktuvu, ¡nebegrįžo ir dingo be žinios. Išsp. Nordwestpassagen 1907, Sydpolen 1912, Nordostpassagen 1918 —1920, My life as an Explorer 1927.
Amūras r. Azijos upė 2842 km ilgilo, baseino plotas 1.822.000 km2. Susidaro iš Šil-kos ir Arguinės susijungimo, atskiria Kinus nuo Sibiro, įteka į Japonijos jūros Totorių sąsiaurį. Did. intakai: Zėja, Būrėja, Amgunė, Sungari, Usuri. žemupyje susidaro platus, seklus limanas, apsunkinąs susisiekimą su jūra. A. vandens debitas 2842 km nuo žiočių 920 nvVsek., ties žiotimis 12.050 rrvVsek. •
Amusija (gr.) nesugebėjimas tonus atpažinti, apskritai nemuzikalumas.
Amžinas žydas pavadinimas 1602 pirmą kartą išspausdintos knygutės apie klajoklį žydą Ahasverą. Lietuviškai pirmą kartą išsp. 1903.
Amžinybė populiarioje kalboje reiškia neribotai ilgą laiką. Netiesiogine prasme vad. amžinu ir tai, kas turėjo pradžią, bet neturi pabaigos.
Senovės graikų supratimu, A. reiškė arba visai nesikeičiančią būseną (Plato), arba nuolatinį judėjimą, neturintį nei pradžios nei pabaigos (Aristoteles). Augustinas vaizduojasi A. sustojusio laiko pavidalu. Boethius A. aptaria kaipo nesibaigiančio gyvenimo viso kartu tobulą turėjimą. Šią aptarti perėmė Tomas Akvinietis. Pagal jį A. neturi nei pradžios, nei pabaigos, ir yra visa kartu. Tuo nusakoma, kad A. yra visiškai neribota: ji niekados neprasidėjo ir niekados nesibaigia, ji Visai nesikeičia, neturi jokių vienas po kito sekančių momentų. Ji yra nuolatinė dabartis. Dėlto A. tinka tik Dievui. Jis vienas tėra amžinas, netuVįs nei pradžios, nei pabai- gos. Laikas mūsų prasme yra Visiškai A. svetimas, nes mūsų laiką apibūdina vienas po kito seką momentai, o A. nėra jokių momentų sekos. Kanto supratimu, A. tėra mūsų proto sukurta idėja. Duns Sco-tus A. apibūdina egzistenciniu būdu. Anot jo, Boethiaus A. aptartyje nėra esminės žymės nei A. nesibaigiamumas, nei buvimas visos kartu, nei jos tobulumas, nes visos šios trys savybės tėra negatyvus A. nusakymas. Pozityvaus A. nusakymo tomistinės mokyklos sekėjai nepastebėjo, kad Boethiaus aptartyje A. pavadinta gyvenimu (vita) arba egzistencija. Tik gyvenimas yra pozityvus A. nusakymas. Pagal Duns Scotą, kiekvienas gyvenimas remiasi nesudėtiga būtybe, kuri yra vientisa ir nuo savo buities pradžios iki pabaigos yra visa kartu. Ji išsilaiko tam tikru vidaus įtampos Laipsniu. Nuo jo intensyvumo priklauso ir egzistencijos tobulumas. Visų sukurtų būtybių vidaus įtampos laipsnis yra Dievo kuriamąja galia išlaikomas ir nuo jos priklauso. Tik vienas Dievas, būdamas pats iš savęs, turi begalinį savo egzistencijos įtampos laipsnį. Dėl to Jis yra begalinis. Jo neribotumas yra Jo egzistencijos begalinis pajėgumas būti. Kadangi Jis turi vien gryną egzistenciją, todėl yra nesi-keičiąs, Visada tas pats ir visas kartu. Kadangi Jis neturi medžiagiškumo, todėl Jis negali turėti ir tįsos. Todėl ir negalima visiškai taikinti Dievui mūsų laikų matų. Todėl ir A. sampratoje negali būti kalbama apie pradžios ir pabaigos neturėjimą, nes tuo būdu būtų siekiama materialiniu dydžiu nusakyti Dievo amžinumą. Ragai egzistencinį Duns Scoto supratimą lieka nusakyti, kad A. yra begalinės įtampos egzistencija. Iš tos aptarties matoma, kad A. nesiskiria nuo Dievo esmės. Bet tai yra nuosaki Duns Scoto mokslo išdava. Kalbėdamas ne tik apie Dievą, bet ir apie kiekvieną būtybę apskritai, jis visiems taiko dėsnį, kad esmė nuo egzistencijos nesiskiria. Dievas, turėdamas begalinės įtampos egzistenciją, ją turi nepadalijamą ir neišplėstą. Dėl to ir Jo A. laikas yra nepadalytas, visas kartu, neišplėstas. Dėl to Dievui viskas yra viena dabartis. Mūsų įvykių seka, nors ir slenkanti tolyn, visada vyksta Jo dabarties akivaizdoje. Dėl to ir Duns Scotus pasisako, kad mūsasis laikas, nors ir neįeina į A., yra nuolatinėje su ja sąveikoje.
Nereikia A. suplakti su pomirtinių sielų ir sukurtų dvasių gyvenimu.. Nors šis gyvenimas neturi įvykių sekos, tačiau jis turi pradžią ir dėl to netinka jį vadinti amžinu.
Amžių Aidas. Lenkų okupacinei valdžiai Vilniuje uždarius lietuvišką dienraštį Vilniaus Aidą, jo vietoje buvo leidžiami vad.